Ketvirtąkart triumfavęs Alekna – apie pergalės skonį, pavytą tėtį ir Meilutytės protestą

Ant scenos ir vėl kilo Mykolas Alekna – vos 23-ejų disko metikas, kurio pavardė Lietuvos sporte jau seniai skamba lyg atskiras žanras. 

Ketvirtus metus iš eilės vilnietis buvo paskelbtas „Metų sportininku“, o Lietuvos sporto apdovanojimų šventėje tai nuskambėjo tikrai ne kaip sensacija. Labiau – kaip tylus pritarimas jau seniai nusistovėjusiai tvarkai.

Šis apdovanojimas Mykolui – ne tik dar viena statulėlė lentynoje. Ketvirtasis triumfas iš eilės jį simboliškai sulygino su tėvu Virgilijumi Alekna, kuris savo laiku geriausio Lietuvos sportininko vardą pelnė 2000, 2004, 2005 ir 2006 metais. Tai reta sportinė genealogija, kai paveldima ne tik pavardė, bet ir tylus įsipareigojimas ją kas kartą pateisinti.

Nuo 1956-ųjų, kai pradėti rinkti geriausi šalies sportininkai, tokį nuoseklumą yra demonstravęs vos vienas Lietuvos atletas – keturis kartus iš eilės geriausiu rinktas tik Modestas Paulauskas (1969–1972). Krepšinio legenda šį trofėjų iš viso laimėjo septynis kartus.

Šeštą statulėlę šiemet iškovojo plaukikė Rūta Meilutytė, po keturis kartus triumfavo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Laura Asadauskaitė ir jau minėtas V.Alekna.

Mykolas – jauniausias šios išskirtinės kompanijos narys, tačiau jo vieta joje jau seniai niekam nebekelia abejonių.

Todėl ir intrigos šių metų rinkimuose nebuvo daug. Planetos čempionato sidabras ir dar kartą pagerintas jam pačiam priklausęs pasaulio rekordas – tai argumentai, į kuriuos Europos čempionas gimnastas Robertas Tvorogalas bei penktą vietą pasaulio irklavimo čempionate užėmęs Giedrius Bieliauskas neturėjo atsakymų.

M.Alekna ir vėl buvo ne tik geriausias – jis jau seniai Lietuvos sporto padangėje yra atskaitos taškas, nuo kurio matuojami visi kiti.

„Šis apdovanojimas parodo, kad dirbame tinkame linkme, yra pastovumas, o jį sporte išlaikyti nėra taip lengva. Keturis metus iš eilės sekasi tikrai gerai ir labai tikiuosi, kad nesustosiu“, – savo rankose laikydamas apdovanojimo statulėlę kalbėjo M.Alekna.

Paklaustas apie sportinius laimikius, į kuriuo taikysis artimiausiu metu, geriausias šalies sportininkas pirštu dūrė į Los Andželą ir 2028-ųjų olimpinį auksą.

„Žinoma, aukso medalio labai norėtųsi, bet sportuoju ne dėl jo. Darau tai, nes man tai patinka, nes tuo mėgaujuosi.

Visai nesvarbu – auksas, bronza, sidabras, ar visai medalio nebus – vis tiek darysiu tai, ką darau“, – teigė laureatas.

Iš karto po Mykolo ant scenos turėjo lipti ir geriausia šalies sportininke šeštą kartą istorijoje pripažinta Rūta Meilutytė, tačiau ji tai daryti atsisakė, išreikšdama savo nepasitenkinimą tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje.

„Susiskaldymas sporto bendruomenėje ir šalyje tikrai yra, bet Rūtą šiuo atveju visiškai palaikau“, – tikino sportininkas.

Paklaustas apie jau aštuntą Aleknų šeimos iškovotą tokios prabos apdovanojimą, Mykolas šyptelėjo.

„Žinoma, kad labai smagu. Netgi keista, kad tų apdovanojimų su tėčiu dabar turime po lygiai – manau, kad jis jų turėtų turėti kur kas daugiau. Tikiuosi pavyks ir aplenkti“, – šypsojosi disko metikas.

M.Alekną treniruojantis Mantas Jusis šiemet taip pat pretendavo tapti geriausiu šalies treneriu, tačiau šis apdovanojimas galiausiai atiteko su R.Meilutyte pastaruosius kelis metus dirbančiam Tadui Duškinui.

„Ką jau darysi, reiškia Rūtos treneris nusipelnė šio apdovanojimo labiau“, – pernelyg neišgyveno M.Alekna.