Klaipėdos rankininkės sieks įveikti neperžengtą praėjusio sezono barjerą

Lietuvos moterų rankinio lygoje šį sezoną varžosi 8 komandos. Uostamiesčio rankininkės, sužaidusios trejas rungtynes, iš kurių dvejas laimėjo, turnyrinėje lentelėje šiuo metu užima 4 vietą.

Apie „Viesulo SC-Dragūno“ jau sužaistas rungtynes, nusiteikimą ir tikslus pasakoja Dovilė Mižutytė, kuriai buvo patikėtos komandos kapitonės pareigos.

Jau sužaistos trejos rungtynės, dvejas laimėjote. Kas buvo pirmosios varžovės?

Jau žaidėme su Vilniaus SM „Tauro“, Utenos sporto centro ir Šiaulių „Dubysos“ komandomis. Utenos ir Šiaulių komandas nugalėjome, o vilnietėms pralaimėjome. Jos šiek tiek stipresnės, galbūt ir rodė daugiau noro laimėti.

Kokius tikslus komanda kelia sau šį sezoną?

Mūsų tikslas yra tai, ko nepavyko padaryti praėjusį sezoną - patekti į finalo ketvertą. Labai tikiuosi, kad mes visos to labai norėsime, stengsimės ir pavyks pasiekti šį tikslą.

Mūsų komanda yra tikrai jauna - didžioji dalis yra 15-17 metų moksleivės, nemaža dalis yra „Viesulo“ auklėtinės. Joms dar reikia augti iki didelių pergalių Lietuvos moterų rankinio čempionate. Dabar jos mokosi, kaupia patirtį.

Džiaugiamės, kad net trys komandos žaidėjos - Deimantė Šileikaitė, Samanta Klovaitė ir Mireta Rutytė - šią vasarą atstovavo Lietuvai Europos jaunių rankinio čempionate, kuris vyko Klaipėdoje. Tai joms padėjo tobulėti, įgauti daugiau patirties tokio lygio rungtynėse.

Ar komandos sudėtis stipriai pasikeitė, palyginti su ankstesniu sezonu?

Turime keletą naujų, jaunų žaidėjų, tačiau yra ir senbuvių. Manau, kad šį sezoną neturėtų kilti problemų komandos tarpusavio bendravime, nes per praėjusį sezoną, kai turėjome daug naujokių, apsišlifavome.

Šį sezoną jau nuo pirmųjų rungtynių galima matyti, kad merginos susižaidusios, jaučia viena kitą žaidime. Dėl to, manau, atmosfera aikštelėje turėtų būti gera.

Ar komandos kapitone tave išrinko pirmą kartą?

Taip, pirmą kartą turiu tokią atsakomybę. Buvo net šiek tiek baisu, kai pirmą kartą turėjau sakyti kalbą. Kapitonas prieš rungtynes turi užvesti, įkvėpti savo kalbomis. Kol kas mėginu įsivažiuoti. Esu šiek tiek tylesnė, reikia perlipti per save, kad drąsiau kalbėčiau, tačiau laikui bėgant viskas turėtų būti gerai.

Labai gaila, kad nepavyks su merginomis būti kartu visą laiką, nes gydausi traumą. Tikrai gaila, kad negaliu prisidėti tiek, kiek norėčiau.

Ar trauma rimta? Kiek laiko negalėsi žaisti?

Kelio trauma, kryžminiai raiščiai. Per keliolika metų, kuriuos aktyviai sportuoju, jokių rimtų traumų nesu turėjusi, čia pirma tokia trauma. Raiščiai trūko per treniruotę rugsėjo pabaigoje, prieš pat pirmąsias sezono rungtynes. Lapkričio 16 dieną suplanuota operacija, vėliau bus reabilitacija.

Kad ir kaip gaila, panašu, kad šis sezonas man bus išbrauktas, galėsiu į aikštelę grįžti tik kitą sezoną. Tikėjausi atstovauti Lietuvai moterų rinktinės rungtynėse, bet trauma šiuos planus taip pat sugriovė.

Tenka ieškoti būdų palaikyti ir įkvėpti komandą pačiai nežaidžiant. O gal turi pavaduotoją?

Nėra taip, kad visai nesirodau. Ateinu į treniruotes šiek tiek dirbti su sveikąja koja, tad bendrauju su merginomis. Nors negaliu sportuoti, galiu padėti trenerei, patarti merginoms. Dabar geriau iš šono matau, kokias klaidas jos daro, kaip geriau reikėtų žaisti.

Kai manęs nėra, tas pareigas perima Aušra Stroputė. Ji ne vieną sezoną buvo kapitonė, žino, ką reikia daryti (šypsosi).

Ne vieną sezoną praleidai užsienyje, bet grįžai į Lietuvą.

Buvau išvykusi žaisti į Vokietiją, mano komanda žaidė ketvirtoje lygoje. Žaidžiau užsienyje tris sezonus, bet labai pasiilgau namų, Klaipėdos, šeimos. Namai yra namai. Čia draugai, sava kalba. Ilgesys mane parviliojo ir grįžau žaisti rankinio į Klaipėdą.

 

„Viesulo SC-Dragūno“ merginos dvejus metus iš eilės buvo pripažintos geriausia Klaipėdos moterų komanda. Toks įvertinimas, moterų sporto pripažinimas - kokia jo reikšmė jums, kaip moterų rankinio komandai? Ar tai prisideda prie rankinio sporto populiarinimo?

Tai duoda labai daug motyvacijos. Bet realybė tokia, kad rankinis nėra labai populiarus, o moterų rankiniui dar sunkiau nei vyrų. Manau, kad šis sportas nėra vertinamas tiek, kiek turėtų būti. Į vyrų rungtynes ateina daugiau žiūrovų, vyrams lengviau rasti rėmėjų. Moterų sportas lieka labiau antrame plane.

„Dragūnas“ ir „Viesulo“ sporto centras mums daug padeda. Bet labai norėtume turėti savų rėmėjų, norėtųsi, kad į rungtynes ateitų palaikyti daugiau žiūrovų. Suprantame, kad rėmėjams ir sirgaliams norisi matyti gerus rezultatus, pergales, apdovanojimus.

Du kartus tapome pirmos lygos čempionėmis, bet šiuo metu vyksta tik vienas čempionatas, kuriame varžosi labai skirtingo lygio komandos ir kova dėl kiekvieno taško yra didelė.

Labai svarbu, kad nedingtų merginų motyvacija, nes pergalės ateina treniruojantis ir kryptingai dirbant. Mes pavyzdžiu matome „Dragūno“ komandą - jie ilgai dirbo, kol tapo čempionais, tada sulaukė ir daugiau sirgalių, ir rėmėjų.

Yra dar viena problema - Klaipėdoje mažėja rankinį lankančių mergaičių. Gali būti, kad jau greitai nebebus, kas pakeičia vyresnes žaidėjas, kurios išvyksta mokytis ar sportuoti kitur. Dėl to labai kviečiu tėvelius ateiti į rankinio rungtynes su savo vaikais, pamatyti, koks tai įdomus sportas, leisti vaikams jį išbandyti.