Po to pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, o draugės išrinko kapitone.
Pernai lapkritį Pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštą vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu už „Burevy“ vyrų komandą”, – pasakojo 37 metų Olia Benda.
Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichiškai, man kartojo Kyjive sutikti veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas futbolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu, arba amputacijas patyrusių asmenų futbolu.
Į „Didžiųjų varžybomis“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Po varžybų buvo pranešta, kad treniruotės prasidėjo dar šešiuose miestuose, todėl rudenį yra planuojama surengti pirmą čempionatą ir iš karto dviejų pajėgumų lygose.
„Idėją karius burti į amp-futbolo komandas prieš dvejus metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai saleziečiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų, turinčių negalią, sportui. Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes.
Kadangi esu saleziečių įkurto sporto centro direktorius bei pagal išsilavinimą futbolo treneris, M. Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“, o kadangi esame geriausi šalyje, Ukrainos futbolo federacija mane paskyrė būti atsakingu už amp-futbolo vystymą“ – pasakojo Bohdanas Melnikas iš Lvivo.
Vyras priminė, jog į pirmas treniruotes Lvive atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jau buvo keliolika. Kadangi neturėjo su kuo varžytis, vyko rungtyniauti Lenkijon, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą.
Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose, kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė rengti parodomuosius turnyrus, pavadinę „Didžiųjų lyga“. Pereitą žiemą surengtame pirmame turnyre dalyvavo keturios komandos, o prieš savaitę Kyjive vykusiame antrame – jau aštuonios. Abu laimėjo šį sportą inicijavusi „Pokrova-AMP“.
Per turnyro uždarymą buvo paviešinta, kad dar šešiuose miestuose prasidėjo treniruotės, o rudenį startuos pirmasis šalies čempionatas. Be to, bus kuriamos moterų ir vaikų komandos. Kol kas pavyko suburti tik moterų rinktinę, kuri, kaip ir vyrų, jau dalyvavo Pasaulio čempionate.
Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda, pavadinta „Afgan-Kyjiv“, įsisteigė 1992 metais. Ją subūrė iš karo Afganistane be kojos grįžę sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvavo trys komandos – Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro.
Po keliolikos metų komandos iširo, nes nebepasipildė jaunais žaidėjais. Dabar į komandas yra priimami ne tik karo veteranai, bet ir tokiais gimę ar kojos dėl ligos ar avarijos netekę asmenys. Tačiau 80–90 procentų žaidėjų komandose yra karo su Rusija veteranai.
Amp-futbolas skiriasi nuo įprasto. Mažesnių matmenų aikštelėje žaidžia ne po vienuolika, bet po septynis sportininkus. Rungtynės tęsiasi trumpiau, žaidėjų keitimų kiekis nėra ribojamas. Ramentu palietus kamuolį ar užkliudžius priešininko koją, kai šis varosi kamuolį, yra skiriama bauda.
Tačiau to išvengti nėra lengva, tad žaidėjai dažnai krenta ant vejos, neretai po kelis iš karto. Būdami bičiuliški, padeda vienas kitam atsistoti, atsiprašo užkliudę.
Ne amputuotomis kojomis leidžiama žaisti vien vartininkams, tačiau šie turi būti be vienos rankos. Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir dvi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena ranka jam prie kūno yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad negalėtų jos judinti.
Būna ir išimčių: turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją. „Mūšyje prie Kupiansko 2023 metais patekom į pasalą, daug žuvo, o man skeveldros nuplėšė dvi galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar, priėmė.
Su stipriais varžovais rungtyniauju mažiau laiko, nes kojos protezas neleidžia labai vikriai judėti. Džiaugiuosi, kad priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas”, – kalbėjo 37 metų vyras, kurį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.
Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže 2023 metais per minos sprogimą praradęs abi kojas. „Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.
Kyjivo komanda „Burevy” („Uraganas”) iš visų išsiskyrė tuo, kad joje net trečdalis žaidėjų – merginos. Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis sakė suprantantis, kad leidžiant į aikštelę vien vyrus, pergalių pasiektų daugiau.
Tačiau rezultatai nėra svarbiausia, nes merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra. Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su kuriuo susipažinau prieš dvejus metus Dnipre. Veteraną geležinkelio stotyje užkalbinau todėl, kad atrodė labai liūdnas.
„Fronte netekęs kojos, galvojau tapęs nereikalingu, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada futbolo nežaidžiau”, – aiškino Vitalijus. Vyras susirado darbą, vaikšto į treniruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums.
Vitalijaus veržimąsi į aikštę gyrė ir „Burevyj” atakų lyderis, Ukrainos rinktinės žaidėjas Maksimas Buzerukas. Vaikinas futbolo treniruotes lankė nuo penkerių metų, pateko į Mikolajivo regiono jaunių rinktinę, tačiau planus sugriovė kojos lūžis. Tapo kelių policininku.
Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, o kovodamas Donecko regione užlipo ant minos. „Svajonė žaisti šalies rinktinėje visgi išsipildė – pernai vykau į pasaulio čempionatą. Gyvenimas stabilizuojasi, daug pozityvių permainų – žmona laukiasi pirmagimio, o aš lankau išminuotojų kursus, vyksiu „valyti“ civilinių objektų.
Kai kuriems bendražygiams blogiau – jų tėvai ar artimieji liko okupuotose teritorijose, nuolat pergyvena dėl to“, – kalbėjo 25 metų vaikinas.
Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31metų Oleksandra Zalotuchina per turnyrą Kyjive debiutavo teisėjos vaidmenyje. Mergina gimė be vienos rankos, dirba pradinių klasių mokytoja. Iki karo žaidė badmintoną, buvo paraolimpinės komandos narė.
Futbolininke nusprendė tapti, nes apie tai svajojo nuo vaikystės, kai senelis vesdavosi į rungtynes stadione Dnipre. „Esu patriotė, jei turėčiau abi rankas, senai būčiau fronte”, – tvirtino teisėja.
Patriote save įvardijo ir Mila, kuriai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro. „Rusams miestą okupavus, su dukra iš pykčio bute garsiai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį.
Psichologiją iki karo studijavusi dukra įstojo į Karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su devyniolikamečiu sūnumi renku ir vežu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje liko tėvai, broliai“, – pasakojo 46 metų moteris, vyriausia iš futbolininkių.
„Dnipro komandos medike reabilitologe sutikau būti paprašyta fronto bičiulių. Iki karo lankiau bokso ir karate treniruotes, fronte buvau dvejus metus, pasitraukti teko dėl patirtų sužeidimų. Amputacijų nepatyriau, tačiau suprantu, kad galūnių netekusiems veteranams yra dar sunkiau, nors man pačiai prireiks labai daug laiko, kad tapčiau normalia civile.
Futbolininkai mane nuteikia labai optimistiškai, jie daug griūvinėja, kenčia, bet nedejuoja, o bėga į priekį, palaiko vieni kitus. Taip visa šalis turėtume – esam pavargę, iškankinti netekčių ir išgyvenimų, bet negalim sustoti ir pasiduoti, turim kovoti, eiti į priekį“, – kalbėjo 30 metų Oleksandra, irgi prašiusi neminėti pavardės.
Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo dešimtmetis Michailas Paly. Berniukui buvo 7 metai, kai dėl nustatyto kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl pasijuto blogai, tapo tylesnis, liūdnesnis.
Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama įsikalbėjo su eilėje pas gydytoją sėdėjusiu kariškiu, o šis papasakojo, jog iš depresijos „išlipti“ padėjo amp-futbolas.
„Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą dieną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat, ateityje planuoja burti vaikų amp-futbolo komandą.
Sūnus pažiūrėjo video įrašą apie šį sportą, ir pasakė – noriu. Lakstydamas su tokiais pat bekojais vaikais, pasijuto esąs tarp savų, atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo mama Oksana Paly.
Berniukas su tėvais gyvena už šimto kilometrų nuo Lvivo nutolusiame kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos treniruotės, ir tris kartus per savaitę su mama vyksta į jas traukiniu. Kuklus kaimo vaikas netikėtai tapo Lvivo komandos talismanu.
Karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, paspausti rankas priešininkų žaidėjams ir teisėjams. Per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, kuriose varžėsi kariai, pirmą kartą nusprendę aikštėje išbandyti šį žaidimą.
Kai su jais kartu žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas, o B. Melnikas pasakė – po kiek laiko jis tokius įvarčius muš už šalies rinktinę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą