Sportininkė: Rasa Leleivytė
Amžius: 32 metai (1988-07-22)
Gimtasis miestas: Vilnius
Sporto šaka: Dviračių sportas
Olimpiniai pasiekimai: Olimpinėse žaidynėse dar nėra dalyvavusi
Įdomus karjeros faktas: R. Leleivytė karjerą pradėjo Vilniuje, bet nuo 2008 metų ji gyvena Italijos Montekatini Termės kurorte, Toskanos regione. Jos vyras Paolo Baldi yra vienas iš lietuvės atstovaujamos komandos trenerių.
– Įsimintiniausias karjeros pasiekimas?
– Manau, kad kaip ir kiekvienam sportininkui, pasaulio ir Europos čempionų titulai yra svarbiausi. Labai jais džiaugiuosi. Vis tik tikiuosi, kad pati įsimintiniausia pergalė dar ateis.
– Kur saugote savo svarbiausius apdovanojimus?
– Europos U23 čempionės marškinėlius ir medalį atidaviau treneriams Gediminui Kastanauskui ir Valentinai Toguzajevai, kurie viską įrėmino ir pakabino savo treniruočių bazėje. Pasaulio jaunimo čempionato auksas yra namuose pas mamą.
– Kuriam žmogui pirmiausia skambintumėte laimėjusi medalį?
– Visada skambinu mamai, nes ji visada labai pergyvena ir palaiko. Kai laimėjau pasaulio ir Europos jaunimo čempionatus, arba iškovodavau medalį, treneris iškart duodavo telefoną paskambinti mamai.
– Ar turite kokį nors ritualą varžybų dieną?
– Neturiu jokių ritualų ar prietarų. Pasikalbame su treneriu, su mano vyru, viską aptariame ir tiek. Yra tikslas ir einame į priekį.
– Kokias sporto šakas mėgstate be savosios?
– Lengvąją atletiką. Tai labai gražus sportas, įdomu žiūrėti. Atletai fiziškai labai gražūs.
Nuo vaikystės labai patiko bėgioti, atstovavau savo mokyklai kai kuriose varžybose.
Sekėsi gerai, todėl man siūlė lankyti lengvąją atletiką, bet pasirinkau dviračius. Dabar, kai yra galimybė, pasižiūriu lengvosios atletikos varžybas.
– Kokiu hobiu užsiimate nuo sporto laisvu laiku?
– Kai yra laisvo laiko, tai mėgstu susitikti su draugais, pabūti geroje kompanijoje prie upės ar ežero, pasikepti šašlyką, atsivežti kiekvieno pagamintus patiekalus bei linksmai leisti laiką gamtoje visiems kartu.
– Ar namuose turite augintinių?
– Turėjome tris katinus, vieną už kitą geresnius. Kai gimė sūnus Alberto, buvome paėmę 3 mėnesių kačiuką Džersį. Jis miegodavo su Alberto, valgydavo, žaisdavo kartu.
Kai Alberto ropodavo prie lovos krašto, tai kačiukas iškart nukreipdavo jį į kitą pusę. Kačiukas buvo tiesiog nuostabus.
Problema ta, kad gyvename prie pagrindinės gatvės, kur daug automobilių.
Katinai buvo laikomi laisvai, patys išeidavo į kiemą ir grįždavo. Vienoje pusėje yra pieva ir miškas, tai katinai patys, kaip šeimininkai, pabūdavo lauke ir grįždavo.
Deja, viena kartą jie nusprendė eiti per gatvę ir juos suvažinėjo. Augintiniai, ar tai būtų katė, ar šuo, yra labai mieli, bet mes pastoviai esame kelionėse, varžybose ir retai – namuose.
Kol kas nusprendėme pabūti be augintinių, o vėliau tikrai kažką įsigysime.
– Jei galėtumėte išbandyti bet kokią pasaulyje profesiją, kokia ji būtų?
– Visai būtų įdomu treniruoti vaikus, ruošti juos varžyboms, stebėti, kaip jie tobulėja, turėti galimybę finansiškai juos vežioti į varžybas bei stovyklas.
– Kokią gimtosios šalies vietą rekomenduotumėte aplankyti?
– Smiltynės paplūdimį. Nuo vaikystės man patiko keltis keltu, eiti per mišką, kur žaluma, kvapai, gamtos grožis, o paskui atsiveriantis kopų ir jūrų vaizdas yra kažkas nepakartojamo.
– Su kokia Lietuvos ar užsienio asmenybe norėtumėte susipažinti?
– Su Virgilijumi Alekna. Nuo vaikystės labai sekdavau jo sportinius rezultatus. Nors sporto šaka visai kita, man jis būdavo kaip didžiulis pavyzdys, „super“ sportininkas. Būtų įdomu pabendrauti ir paprašyti poros patarimų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą