Vytautas Čepas apie olimpiadą: „Kažkoks keistas jausmas“

„Vakarų ekspresas“ nusprendė apie tai pakalbėti su gerai žinomu klaipėdiečiu, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vakarų Lietuvos tarybos prezidentu dr. Vytautu Čepu.

Gerbiamas daktare, neįprastos olimpinės žaidynės jau artėja į pabaigą kartu palikdamos kažkokį keistą dvilypį jausmą. Lyg ir gerai, kad jos nors ir pavėluotai įvyko, bet kartu neapleidžia įkyri mintis, jog kažkas ne taip, vaizdžiai sakant, lyg sriuba be druskos, pipirų ir kitų prieskonių, o ir Lietuvos sportininkų rezultatai nedžiugina.

Tikriausiai galvoje turite, kad olimpiada vyksta be žiūrovų, be kasdieninio sportininkų bendravimo, be fiestų ir festivalių, kurie paprastai yra neatskiriama olimpiadų dalis. Šia prasme tikrai viskas atrodo labai prėska ir nyku, lyg būtum atsidūręs dykumoje.

Be žiūrovų, be šventimo, nugalėtojų triumfo...

Dabar sportininkas atskrenda į Tokiją, pora dienų adaptacijai, paskui startas ir vėl skubiai į lėktuvą - namo. Taip neturėtų būti, juk olimpiada - tai šventė, draugystė, bendravimo džiaugsmas, tai demonstracija, kad net esant didžiulei konkurencijai, aršiai ir bekompromisei kovai, nežiūrint tautybės, odos spalvos, religijos, įsitikinimų žmonės gali gražiai bendrauti, išlikti draugais visam gyvenimui.

Deja, viso šito mes beveik nematėme. Baigei varžytis - veidą po kauke ir skubiai į rūbinę.

Jums teko iš arti stebėti olimpines varžybas Londone ir Rio de Ženeire, ten įspūdžiai, aišku, buvo kitokie?

Be abejo. Televizija niekada negalės perteikti tos atmosferos, kurią pajunti būdamas arenoje, nors, tiesą sakant, televizija parodo šimtą kartų daugiau nei tai, ką pamatai būdamas tiesiogiai olimpiadoje.

Marias laiko praleidi miesto transporte, stovėdamas patikros punktuose, atstumai tarp arenų milžiniški, tad, tarkime, stebėjęs irklavimo varžybas jau vargiai ar besuspėsi į kitą areną. Vakare grįžęs į viešbutį turi pasitenkinti kolegų, pabuvosių kitose arenose, įspūdžiais.

Trumpai sakant, būdamas vietoje jauti pulsą, olimpinę atmosferą, pasikrauni emociškai, o sėdėdamas prie televizoriaus gauni daugiau informacijos.

Dabar, kaip suprantu, informacijos turite per akis, o kaip su emocijomis?

Prastai, atrodo, kad vyksta kažkoks nesusipratimas: žiūrovų nėra, sportininkai po rungtynių skubiai stumiami į užkulisius, kaukės, kurių negalima nusiimti net per apdovanojimų ceremoniją... Jausmas, lyg kažkas ruošiasi apiplėšti arba jau plėšia banką.

Man neįprastai atrodo ir kai kurios olimpinės rungtys. Žiūrėk, dviratininkai kažkur po krūmus duodasi arba ant vaikiškų dviratukų nuo kalniukų leidžiasi, su riedlentėmis laiptų turėklais važinėja...

Suprantu, laikai keičiasi, ateina nauja karta, naujos mados, naujos sporto šakos, bet man sunku visa tai priimti kaip solidžias olimpines rungtis.

Mano galva, šitas olimpines žaidynes apskritai reikėjo praleisti, ir tai butų buvęs teisingas sprendimas. Juk taip yra atsitikę: 1916(Berlyne), 1940 (Helsinkyje) ir 1944 metais (Londone) per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Dabar taip pat pasaulis kariauja su nematomu, bet labai pavojingu priešu.

Gal tokios jūsų pesimistinės nuotaikos dėl prasto mūsų olimpiečių pasirodymo, atrodo, kad grįšime namo be aukso medalio ir prizinių vietų?

Suprantama, tai nuotaikos nepakelia. Šiaip olimpiadose prizinės yra aštuonios vietos. Tokių turime net kelias.

Deja, tai ne tokios pergalės, kur nugalėtojams po kojomis klojami raudoni kilimai, apie kurias kuriamos legendos ir dainuojamos dainos.

Jūs visą savo gyvenimą buvote artimas sportui, pats sportavote, organizavote varžybas, dabar vadovaujate Lietuvos sunkiosios atletikos federacijai, pažįstate daug garsių sportininkų, trenerių, sporto vadovų. Kas atsitiko, kad Lietuvos olimpiečių pasiekimai taip sumenko, gal tai tik nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ar atsitiktinių nesėkmių ruožas?

Nesu tiek kompetentingas, kad galėčiau kvalifikuotai įvertinti visą procesą. Tai padarys sporto specialistai, bet net toliau nuo sporto esančiam yra plika akimi matomos organizacinės klaidos, nesusipratimai ar net absurdas.

Paskutinių metų valstybės vadovavimas sportui - ištisi nesusipratimai. Kas galėtų paprastai ir suprantamai paaiškinti, kam trukdė Sporto departamentas, kad anoji Vyriausybė nusprendė jį panaikinti ir padaryti ministerijos padaliniu?

Suprasčiau, jei jis būtų kėlęs sumaištį, trukdęs ruošti aukšto meistriškumo atletus, kaip nors kitaip stabdęs sporto raidą. O juk iki jo likvidavimo buvome neabejotini lyderiai tarp Baltijos valstybių, ir ne tik. Bet dar ir to nepakako, kartu panaikino ir visų Lietuvos sportininkų namus - Olimpinį sporto centrą!

Keturios olimpinių sporto šakų federacijos: lengvosios atletikos, irklavimo, biatlono, karatė įsteigia atskirą Olimpinių sporto šakų asociaciją. Kam, dėl ko?

Juk net naiviausiam tokių įvykių stebėtojui aišku, kad tai tik asmeninių ambicijų tenkinimui, sumaiščiai, konfliktams kelti. Neva tai - demokratija! Visas sportininkų ruošimo funkcijas suvertė ant sporto federacijų, t. y. visuomenininkų, pečių. Pusė bėdos, jei federacija didelė (futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, plaukimas...), o jei nedidelė (tokių yra daugiausia), vos keli žmonės?

Taip didžioji dalis sportininkų neteko reguliarios ir kvalifikuotos medikų, kineziterapeutų, masažuotojų pagalbos, metodinės paramos, problema tapo stovyklų organizavimas.... Taigi, kur eita, ten ir nueita.

Ir dar. Valstybė niekaip neapsisprendžia, ko reikia: ateina viena valdžia - steigia sporto internatus, ateina kita - internatus naikina, steigia sportines klases. Visiškas chaosas!

Jei nei tas, nei anas netinka, tai gal ir nieko nereikia steigti, tegul viskas lieka, kaip yra. Tačiau ar tai ne stagnacija?

Vyksmas turi vykti. Tačiau darant bet kokią reformą privalu turėti aiškią viziją, kaip seną sistemą pakeis geresnė ir ar tikrai taip bus geriau. Dabar reformos daromos tenkinant asmenines vadų ir vadukų ambicijas, o kai pasirodo, kad tai visiškas šnipštas, pradedama ieškoti kaltų.

Štai vienas iš sporto reformos iniciatorių, labai garsus sportininkas, dėl visų dabartinių Lietuvos sporto nesėkmių ėmė ir apkaltino Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Lyg jam būtų nežinoma, kad jis sportininkų neruošia, jo funkcijos kitos.

Olimpinės žaidynės yra valstybių prestižas. Tai lyg valstybės vizitinė kortelė, jos įvaizdis pasaulio akyse, geriausia proga save parodyti, pagaliau tai ir politika. Dėl to negalima visko paleisti vėjais, palikti savieigai.

Talentingiems, motyvuotiems sportininkams privaloma turėti visas sąlygas siekti aukštų rezultatų, o ne atiduoti juos į visuomenininkų rankas. Dabar jie Lietuvoje išbarstyti kaip aguonos ant torto, o juos reikia surinkti į vieną vietą, sudaryti, kiek įmanoma, geriausias sąlygas, su jais turi dirbti geriausi treneriai, kiti sporto specialistai.

Bet tai galima padaryti ir steigiant mini centrus - tokius, koks veikia Klaipėdoje. Galvoje turiu sunkiosios atletikos sporto centrą, kur surinkti geriausi Lietuvos sunkiaatlečiai.

Ne tik galima - būtina! Bronislavo Vyšniausko įsteigtas toks centras parodė, kokios galimybės atsiskleidžia. Per kelerius paskutinius metus į Lietuvą atvežta dešimtys aukščiausio lygio varžybų apdovanojimų, pradedant universiadomis, baigiant Europos, pasaulio čempionatais, olimpinėmis žaidynėmis.

Deja, tai ne visiems patiko - kaip čia kažkokia Klaipėda, kažkoks mini centras, medaliai, pasaulio, olimpiniai apdovanojimai... Sunaikinti! Latviai, estai, kitos šalys tokius centrus steigia, o mes naikiname!

Galiu ranką prie širdies pridėjęs sakyti, kad tai buvo specialiai suorganizuotas planas. Iš pradžių ėmėsi Br. Vyšniausko paskelbdami jį dopingo karaliumi, nes du jo treniruojami sportininkai - Ramūnas Vyšniauskas ir Aurimas Didžbalis - vartojo draudžiamus preparatus.

Du - mažoka, tad surašė visus likusius, suorganizavo informacinę kompaniją, sukėlė ant kojų policiją, prokuratūrą. Taip visą gyvenimą sportui atidavusį trenerį, paruošusį daugybę aukščiausio lygio atletų, organizavusį daugybę aukščiausio lygio varžybų, pavertė kone tautos priešu.

Vėliau už draudžiamo metodo - lašelinių - panaudojimą dvejiems metams diskvalifikavo dar du sportininkus, o kad būtų visas komplektas, ir gydytoją bei federacijos generalinį sekretorių, paprastai tvarkantį biurokratinius reikalus.

Nesakau, kad viskas buvo absoliučiai švaru, tačiau taikant sankcijas vis tik nedera elgtis kaip drambliui indų parduotuvėje, juoba kad pačiai Lietuvos antidopingo agentūrai iki deramo veiklos skaidrumo dar reikia gerokai pasitempti. Juk vargu ar mojavimas kūju yra pats geriausias būdas problemoms spręsti.

Tai jūs nesutinkate su Antidopingo agentūros skirtomis sankcijomis, manote, kad jos yra perteklinės, kad visa tai reikėjo spręsti ne taip?

Sankcijos yra tokios, kokios yra, ir aš čia nieko negaliu pakeisti, tai tik mano asmeninė nuomonė. Bet aš žinau, kad viskas galėjo būti ir kitaip, juk kitų valstybių sportininkai už žymiai didesnius nusižengimus gauna kur kas mažesnes baudas arba po kiek laiko yra reabilituojami ir vėl gali varžytis, dalyvauti olimpiadose.

Mūsuose gi viskas kaip po revoliucijos, žingsnis į šoną - tiesa ne šauna, bet tvoja kuoka per galvą.

Dabar galima tik pasvarstyti, kaip atrodytų Lietuvos olimpinės delegacijos medalių kraitelė, jei olimpiadoje būtų dalyvavęs sunkiaatletis Žygimantas Stanulis, diskvalifikuotas už lašelinę, arba Aurimas Didžbalis, netekęs tokios teisės už tai, kad oficialiai leisti vartoti maisto papildai gamintojo buvo užkrėsti draudžiamais preparatais.

Deja, tai niekam nė motais, išskyrus federaciją, Lietuvoje niekas nepajudino piršto situacijai pakeisti ar bent kiek sušvelninti. Tik bausmės, palydėtos tendencingų informacinių atakų, ir grasinimai, kad bus dar blogiau.

Tai sakykite, ar po trejų metų Paryžiuje Lietuva atsigaus, ar ir vėl grįšime namo su nuoskaudomis ir neišsipildžiusiais lūkesčiais?

Aš ne orakulas, bet tikiuosi, kad tie, nuo ko priklauso mūsų valstybės prestižas ir sporto ateitis, nepabijos įvardinti klaidų, o įvardinę jas ištaisyti. Kito kelio nėra. Bet jeigu ir toliau draskysimės, skaldysimės, neišlįsime iš siaurų asmeninių ambicijų ir interesų burbulo, Paryžiaus olimpinės žaidynės bus dar liūdnesnės.

Tikėkimės, kad taip nebus. Ačiū už pokalbį.