Emocijų būsimose rungtynėse turėtų netrūkti Šiaulių ekipos treneriui Žydrūnui Urbonui. „Rytas“ į sudėtį įtraukė jo sūnų Igną, tad Vilniuje gali įvykti Urbonų akistata.
„Ryto“ ir „Šiaulių“ rungtynės Vilniuje prasidės ketvirtadienį 18.30 val. O jau sekmadienį Ž.Urbono laukia kova su buvusia savo komanda Utenoje.
Į Šiaulius atvykęs charizmatiškas specialistas kaip mat įnešė auklėtiniams optimizmo ir energijos. Tiesa, situacija Lietuvos krepšinio lygoje išliko labai komplikuota ir šansai patekti į atkrintamąsias teliko simboliniai.
„Šiauliai“ (7-18) šiuo metu yra devinti ir gerokai atsilieka nuo aštuntoje vietoje esančios Jonavos „CBet“ (10-15). Šiauliečiai dar žais penkerias rungtynes reguliariajame sezone, tad jiems labai reikalingos pergalės, tačiau taip pat reikės sulaukti ir jonaviečių kluptelėjimų, kad viltis liktų gyva.
Be minėtų dvejų rungtynių šią savaitę, šiauliečių dar lauks kovos su Vilniaus „Wolves“, Klaipėdos „Neptūnu“ ir Panevėžio „Lietkabeliu“.
LKL pasikalbėjo su „Šiaulių“ treneriu apie būsimą potencialią akistatą su sūnumi, sentimentus Utenai ir paskutines gyvas atkrintamųjų viltis.
– Situacija turnyro lentelėje yra kritinė ir šansų tęsti sezoną atkrintamosiose – nedaug. Kaip sekasi motyvuoti komandą ir palaikyti žaidėjų viltį, jog dar ne viskas baigta?
– Tu pats turi tuo tikėti. Vadas pirmiausiai tai turi rodyti pats. Aš tuo vis dar tikiu, taip save vedu ir užvedinėju komandą – kiekvienoje treniruotėje ir kiekvienose rungtynėse. To nesumeluosi, dirbtinai neparėkausi. Jei toje dėlionėje nors vienas susvyruos, sudrebės – to užteks.
– Ir kaip auklėtiniams sekasi tą viltį išlaikyti?
– Galvoju, kad jiems pavyksta. Pastarosiose rungtynėse man buvo labai svarbus grįžtamasis ryšys, nes ENBL rungtynėse tikrai nesižudėme dėl pergalės, nebuvome tokie alkani.
Buvo kažkiek neramu po tų rungtynių. Aišku, gal įtakos turėjo ir kelionė, nuovargis, nes vykome iškart po mačo Lietuvoje. Su Kėdainiais jie parodė gerą atsakymą treneriui – žaidėjai kovojo, stengėsi, visiškai kiti žmonės. Tikiuosi, tęsime tai, kol viltis bus gyva.
– Sakoma, kad tokiose situacijose ypač sudėtinga yra legionieriams. Kaip yra „Šiauliuose“?
– Galiu spręsti pagal dvejas pastarąsias rungtynes – man taip nepasirodė. Tiek su Pasvaliu, tiek Kėdainiais man legionieriai nerodė pasyvumo, abejingumo. Tai gerai, malonu matyti tokią komandą, jie stengiasi.
– Kiek stipriai jus pažeidė Eimanto Stankevičiaus netektis?
– Tikrai stipriai. Jei Eimantas nebūtų iškritęs, gal nebūtume judėję ir link užsieniečio naujoko. Gal būtume pirkę žmogų į kitą poziciją. Man atėjus Eimantas tapo labai svarbus žmogus komandai.
Man tai tikrai didžiulis praradimas, kadangi jis žaidė svarbioje pozicijoje ir kartais kamuolį paimdavo kaip įžaidėjas. Gaila, kad jo nėra, bet tenka prisitaikyti.
– Žvelgiant į turnyro lentelę, aplanko mintys „kas būtų, jeigu būtų“, prisiminus didelės svarbos rungtynes Jonavoje?
– Aš pagalvoju kitaip. Taip, tos rungtynės buvo labai svarbios, bet dažniau pamąstau, kas būtų, jei būčiau čia nuo sezono pradžios. Per pusantro rato iškovojome 6 pergales, gal jei būčiau čia nuo pradžių, dabar turėtume 11–12 pergalių. Būtų visai kas kita, jaustumėmės žymiai patogiau. O vienos ar kitos rungtynės – tiesiog gyvenimas.
Su Mažeikiais namie liko trys gynėjai per tris pozicijas, turėjome dvi traumas antrame kėlinyje, o Jonavoje nebesinori kažko kaltinti, taip jau būna.
Kol vieni gyvena atkrintamųjų ritmu, mes dar taisome savo žaidimo klaidas, deriname sraigtelius į vieną mechanizmą, kad jis veiktų. Toks jausmas, lyg greitai bus Kalėdos, o tada jau judėsime maksimaliai (juokiasi).
– Laukia rungtynės sostinėje, o „Ryto“ sudėtyje yra jūsų sūnus Ignas. Kaip reagavote išvydęs, kad „Rytas“ įtraukė jį į pagrindinę ekipą?
– Jis jau dalyvavo treniruotėse, pats sakė ir vadovai taip pat kalbėjo, kad jis negadino vaizdo. Bet kai tapo oficialu, mane užplūdo pasididžiavimas. Mano 16-metis įtraukiamas į tokio kalibro komandą.
Kitas dalykas: paskambinau jam, o jis man sako „na, ką, atvažiuosite, malkų gausite“ (juokiasi).
Sakau: aš tave užspausiu, dvigubinsiu, trigubinsiu. Jis sako: rimtai? (juokiasi) Abu nuoširdžiai darysime darbą už savo klubus. Ignas irgi buvo taip augintas: turi įdėti širdį už tuos, kurie tavimi tiki ir pasitiki. Jis kovos už „Rytą“, o aš už „Šiaulius“.
– Kaip manote, jei sūnui bus suteikta proga pasirodyti ant parketo, širdis suvirpės?
– Padarysime derinį, kad išėjus sūnui niekas jo nedengtų – žalia šviesa (juokiasi). Stengsiuosi elgtis natūraliai, bet bus labai keista. Jis augo Utenoje, yra uteniškis, jo kraujyje buvo „Juventus“, o dabar pralaimėjęs RKL aštuntfinalį jis verkia iš pykčio. Suprantu, kad jis už „Rytą“ irgi galvą deda. Įdomūs jo gyvenimo vingiai, bet toks profesionalo kelias.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą