Velykos - kasmet pasikartojanti Kristaus ir gamtos atgimo šventė, kuriai retas gali būti abejingas. Nes kaip gali būti abejingas džiaugsmui, kad jau pasibaigė žiema? Be to, net ir pačiam didžiausiam laisvamaniui prabunda šventiška nuotaika, kai pasaulio bažnyčiose skamba varpai, o katalikai plūsta į savo šventoves su prieš savaitę pašventintomis verbomis - kadagių, karklų puokštėmis, garsiąja Vilniaus verba.

Švęsti grįžtame ten, kur mūsų ištakos

Velykos - kasmet pasikartojanti Kristaus ir gamtos atgimo šventė, kuriai retas gali būti abejingas. Nes kaip gali būti abejingas džiaugsmui, kad jau pasibaigė žiema? Be to, net ir pačiam didžiausiam laisvamaniui prabunda šventiška nuotaika, kai pasaulio bažnyčiose skamba varpai, o katalikai plūsta į savo šventoves su prieš savaitę pašventintomis verbomis - kadagių, karklų puokštėmis, garsiąja Vilniaus verba.

 

Tad Velykos, net ir nepridėjus žodžio „šventos", vis vien yra šventos. Nes asocijuojasi su mūsų vaikyste, tėvų namais, papročiais.

Tad Velykų išvakarėse apie šią svarbią šventę ir šeimos tradicijas pasakoja stipriausias pasaulio žmogus, Vilniuje gyvenantis Biržų rajono garbės pilietis Žydrūnas SAVICKAS, ilgametė televizijos žurnalistė, viuomenės veikėja Dalia KUTRAITĖ-GIEDRAITIENĖ.

Organizatorių nuotr.

Ž.Savickas prisimena savo vaikystės Velykas, kurias šventė gimtuosiuose Biržuose. Kuo tos vaikystės Velykos skiriasi nuo dabartinių? Anot galiūno sportininko, jis ir dabar švęs tas tradicines, lietuviškąsias Velykas.

„Dažysime kiaušinius, o paskui juos valgysime! - linksmai atsiliepia Ž.Savickas. - Kiaušiniai yra labai gera dieta sportininkams, labai tinka, nes turi daug baltymų, o sportininkams baltymai labai reikalingi. Per Velykas mes, gyvenantys šiaurės Lietuvoje, ir margučius ridendavome. Ypač vaikams tai pagrindinė Velykų atrakcija būdavo.

Ką valgydavome per Velykas? Iš principo tradicinius lietuviškus patiekalus. Taip pat ir baltą mišrainę. Mano mama visada gamindavo įdarytą lydeką, kaip mes vadindavome, farširuotą. Senelis Širvėnos ežere pagaudavo, o močiutė, vėliau ir mama pagamindavo.

Širvėnos ežeras yra pačiuose Biržuose, į jį įteka Agluona, Apaščia, tad vandeningų ir žuvingų vietų netrūksta. Bet dabar Velykoms lydekos jau nepagausi.

Valdžia nebeleidžia tokiu laiku lydekų gaudyti, tad mano senelis jau brakonieriumi iš principo būtų laikomas. Kilučių kaime, prie Kilučių ežero, gyveno kiti mano seneliai. Per Velykas aplankydavome visus gimines. Manau, kad tai labai gražus lietuviškas paprotys - lankyti artimuosius.

Kiek prisimenu, stiprus buvau jau nuo vaikystės, pas senelius savo malonumui tokius blokus kilnodavau, iš kurių namus stato.

Iš tikrųjų visus stebinau, kad sugalvojau su tokiais sunkiais blokais pažaisti. Tikrai nuo vaikystės jėgos turėjau daugiau nei bendraamžiai.

Prisimenu, ir kaip prieš Velykas margučius margindavome. Būdavo ir su vašku, bet populiariausias būdas - su svogūnų lukštais marginti.

Taip pat surišdavome visokių žolelių į marlę, įdėdavome kiaušinį, pavirindavome ir gaudavome margutį su pačiais įvairiausiais raštais.

Šiemet per Velykas vėl važiuosime į Biržus. Švęsti grįžtame ten, kur mūsų ištakos. Biržuose iš mano tėvų dabar tik mama likusi gyva ir yra sesuo su šeima. Reikia visus aplankyti".

Velykos neišnyks

Organizatorių nuotr.

Žurnalistė D. Kutraitė - Giedraitienė vaikystėje vienu metu buvo globojama vienuolių. Tad norėjosi paklausti, kaip Velykos buvo švenčiamos tada.

„Nieko labai ypatingo per Velykas tikrai nebuvo, - prisiminė D. Kutraitė - Giedraitienė. - Kalėdos daugiau turi akcentų, bet vienas dalykas - Velykų rytas turi prasidėti su bažnyčia ir tai būna labai anksti, dažnai būna labai šalta, bet skamba varpai, o tu eini į bažnyčią su visa šeima.

Tai yra pirmas dalykas, kuris yra privalomas. Ne tik privalomas, bet jis ir paženklina Velykas. Tu atsikeli į mišias labai anksti. Atsikėlimas, atgimimas - tai ypač vaikui turi labai, labai didelę reikšmę.

Ir aš labai šiandien kuriu visokius planus, kaip savo anūkus suorganizuoti į bažnyčią vėliau ar anksčiau nueiti. O mes patys gal naktį eisime į Velyknakčio mišias, nes tai ir yra per Velykas svarbiausia. Nes visa kita mes, kaip ir visi, įprastai švenčiame.

Yra margučiai, susidaužymas margučiais, yra bendravimas, yra pajuokavimas, yra kiti dalykai, kurie, aš galvoju, yra svarbūs.

Žinoma, prie stalo būtina persižegnoti ir prisiminti ne tik pavasarį, bet ir tą tikrąją šventės prasmę ir ją paaiškinti mažyliams. Tai yra svarbiausi dalykai, o visa kita - bendravimas, užstalė. Bet tik kad nebūtų vien užstalė.

Mano namuose, nors gyvenu ne provincijoje, bet Vilniuje, vis vien yra galimybė ridenti margučius. Galima ir name, galima ir kieme, tai nėra sudėtinga, kai turime savo kiemą. Kalbant apie margučių marginimą, taip pasakysiu - tikrai negaliu pasigirti kažkuo ypatingu.

Man paprasčiau yra kokiais lapeliais, gėlytėmis išmarginti svogūnų lukštuose, bet prisimenu, kai prieš daugelį metų nuvažiavau į Ameriką pas draugus ir ten tiesiog apturėjome tokią mažytę gėdą. Kadangi jie ten tiek domisi, tiek yra išbandę visokių marginimo technikų.

Ten buvo tokia Giedra, kuri darė nuostabaus grožio margučius su vašku, su išskutinėjimais. Jie ten dalyvavvo margučių marginimo konkursuose, sakyčiau, didelėje marginimo meno šventėje, todėl mes likome „su nosimi".

Reikėjo tik žiūrėti ir mokytis. Ir iš tiesų ne taip seniai vėl buvau per Velykas pas draugus Amerikoje ir ten jau dažėm kartu, marginome visokiomis technikomis, kurias jie žinojo geriau nei aš.

Ar Velykos išliks? Išsilaikys ši šventė, bet ji praranda savo prasmę. Gal bus viena iš tų laisvų dienų su pavasario linkėjimais ir tiek?

Bet kita vertus, žinote, gyvenu Antakalnyje ir yra čia prie manęs Išganytojo bažnyčia (Joanitų). Tad turiu pasakyti, kad ji per mišias lūžta nuo žmonių ir ypač daug jaunų žmonių - šeimų su vaikučiais, netgi vežimėliuose miegančiais.

Čia yra ir skautų ateinančių, iš tiesų tai yra didelė, žavi bendruomenė, kurioje yra daug netgi šou biznio ir televizijos veidų.

Tai aš, žinokite, daugiau ir „nebumbėsiu", kad Velykos išnyks.

Gal žmonės, matydami pasaulio visuomenės tokį sugedimą, žmonijos susipriešinimą, tą didelį liūdesį, kuris yra aplink mus, gal vis tik, kaip man atrodo, ims bėgti kažkur, prašyti iš kažko aukščiau paguodos, užuojautos?

Man atrodo, kad čia negalima prognozuoti - išliks ar neišliks Velykos.

O gal kaip tik žmonės tik labiau ir labiau kabinsis į Velykas, į atgimimą, į šviesą?

Tikėkimės, kad taip ir bus".

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder