Šįkart „Vakarų ekspresas“ nusprendė pasiteirauti žinomų klaipėdiečių, ką jiems reiškia Velykos, kokias puoselėja tradicijas ir kiek šioje šventėje įžvelgia tikėjimo, religijos ir dvasinių dalykų?
Zita SATKAUSKAITĖ, asmeninė trenerė
Man tradiciškai Velykų rytas prasideda nuo bažnyčios.
Tai tarsi susikaupimas, pabuvimas su savimi, minčių susidėliojimas ateičiai ir dvasios pakylėjimas, o tik vėliau ši diena įprasminama su šeima sėdint prie bendro stalo, besidalijant įspūdžiais, besikeičiant dovanėlėmis ir daužant margučius.
Močiutė nuo mažų dienų taip auklėjo, skiepijo šias tradicijas ir stengiamės jas puoselėti ir suaugę.
Nuostabus jausmas šią dieną apsilankyti nuostabaus grožio mano gimtojoje Telšių katedroje ar Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
Ten atmosfera ir dvasinis pakylėjimas - aukščiausio lygio.
Taip tarsi pasipildai dvasinio peno, jėgų ir pakylėjimo ateities darbams.
Apskritai Velykos, mano akimis, - gražiausia pavasario šventė.
Tai prisikėlimas, atgimimas, tiek gamtos, tiek žmogaus.
Šiuo metų laiku žmogus atgyja, sužydi kaip besiskleidžiantis gėlės pumpuras.
Žinoma, mūsų šeimą aplanko ir vadinamoji Velykų bobutė.
Visada smagu savo artimus pradžiuginti kad ir smulkiomis, tačiau širdį itin pamaloninančiomis dovanėlėmis.
Žmogui dėmesys ir nuoširdus jausmas - labai reikalingas ir sveikintinas.
Neįsivaizduoju Velykų be bažnyčios, artimųjų, kačiukų, narcizų, Velykinio pyrago ir margučių. Tai tie akcentai, kurie man visų pirma asocijuojasi su Velykomis.
Žinoma, ir margučių daužymas - neatsiejama tradicija.
Kieno kiaušinis tvirčiausias, tam metai bus sėkmingiausi ir tas visus metus atlaikys visus išbandymus - bus stipriausias tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tiek emociškai.
Izroildžonas BAROTI, menininkas
Man Velykos daugiau šeimos, pasibuvimo su vaikais, anūkais, aišku, gamtos atgimimo nei religinių motyvų šventė.
Religijos šią dieną neakcentuojame, atvirai pasakius, neiname ir į bažnyčią.
Turime tokią tradiciją per Velykas išpuošti namus įvairiais piešinukais su zuikučiais, margučiais, verbomis, darželio šakomis ir panašiai.
Mes esame menininkų šeima, tad anūkams surengiame teatralizuotą vaidmenį-spektaklį: Velykų zuikis atneša dovanėlių.
O jų būna įvairių - nuo „Lego“, žaislų iki grotuvo su mikrofonu ir panašiai.
Per Kalėdas keičiamės dovanėlėmis visi: ir tėvai, ir seneliai, ir vaikai, o per Velykas dovanėles gauna tik anūkai. Taip anūkėliams praskaidriname šią dieną.
Tradiciškai per Velykas, po pasisėdėjimo prie stalo, einame pasigrožėti atgimstančia gamta, pavasariu į mišką ar pasivaikštome prie jūros.
Šiemet Velykas sutiksime kitaip, ne prie jūros, o vyksime į Vilnių, tad irgi bus kitokia patirtis, savotiška atrakcija.
Rima PETRAUSKYTĖ-PAULAUSKIENĖ, dainininkė, grupės „Man-go“ lyderė
Velykos man visų pirma asocijuojasi su gamtos atgimimu.
Tai tarsi atskaitos taškas, kai pradeda šilti orai, lengvėti buitis ir kasdienybė.
Tai - šviesos, vilties ir tikėjimo šventė. Tarsi baigiasi tamsusis periodas.
Žinoma, šią dieną, kai yra galimybė, nueiname ir į bažnyčią.
Tačiau mūsų šeimoje, nuo mano vaikystės, religine prasme labiau būdavo įsimintinas Verbų sekmadienis. Mano mamytė akcentuodavo ir pasninką.
Dabar man Velykos - viena smagiausių švenčių, netgi labiau patinka nei Kalėdos.
Visada su šeima dažome margučius, juos ridename, daužome, bandome išsiaiškinti, kieno margutis yra tvirčiausias. Susirenkame prie stalo ir smagiai leidžiame laiką.
Pastaruoju metu, kai turiu mažų vaikų, Velykos asocijuojasi ir su saldumynais nukrautu stalu.
Mano vaikystės laikas nebūdavo Velykų bobutės, o pastaraisiais metais mūsų vaikučius aplanko Velykų bobutė, atneša saldumynų.
Vaikams - tai smagi atrakcija.
Be to, turime ir tokią tradiciją, kad išslapstome margučius įvairiose vietose ir einame jų ieškoti.
Kai gyvenome bute, tada margučių ieškodavome įvairiose buto vietose, o pastaruoju metu margučius slepiame kiemelyje, tad ir paieškos tampa smagesnės.
Smagi ir nuotaikinga atrakcija, kurią mūsų šeima yra pamėgusi.
Ramūnas VYŠNIAUSKAS, verslininkas, pramogų pasaulio atstovas
Man močiutė nuo mažų dienų skiepijo švęsti visas religines šventes.
Tai iki šiol yra išlikęs kaip gražus ritualas.
Aš apsilankau ir bažnyčioje, bet dažniausiai į ją einu ne būtent Velykų dieną, o dieną prieš arba dieną po šventės, kadangi man patinka, kai būna mažiau žmonių.
Tiesiog pabūni su savimi, su Dievu, susikaupi, pamąstai...
Šiaip man visos mūsų tradicinės didžiosios šventės savotiškai mielos ir artimos širdžiai. Jei ruošiesi šventei, dažai kiaušinius, puošiesi namus, gerai nusiteiki, kaip ta šventė negali būti miela.
Kaip aš sakau: kaip nusiteiksi, taip ir bus, o aš visada į viską stengiuosi žvelgti tik pozityviai.
Man Velykos žavios ir tuo, kad atgimsta gamta, daugiau saulės ir šviesos.
Tai savotiškas prasiblaškymo ir apmąstymo metas. Per tokias šventes jautiesi labiau dvasiškai pakylėtas.
Neringa POŠKUTĖ-JUKUMIENĖ, juvelyrė
Kol turiu tėvelius, man Velykos - tai šeimos, artimųjų susirinkimo prie jaukaus ir šventinio stalo šventė. Tai tarsi antrosios Kalėdos.
Tėveliai ryte eina į Mišias, o aš tuo metu rūpinuosi šventiniu stalu. Kai jie jau grįžta iš bažnyčios, stalas būna papuoštas ir sėdame prie jo švęsti atgimimo.
Kiaušinių dažymas man tarsi mistinis, stebuklingas reiškinys.
Eksperimentai su kiaušinių marginimu tiesiog mane užburia.
Jau maždaug dešimtmetį vyksta kiaušinių fotosesijos - su malonumu fiksuoju margučius. Su šeima visada renkame ir labiausiai pavykusį, meniškiausią margutį.
Vyksta ir diskusijos, kuris gražiausias.
O vaikams daug nuotaikos kelia margučių ridenimas.
Nors jie ir nevalgo kiaušinių, bet pats tas procesas - smagus ir užburiantis.
Man Velykos visada asocijuojasi su tėviške.
Neapsakomas jausmas pasivaikščioti Ventos upės pakrantės takeliais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą