Ant prekystalių atkeliavo lietuviškos braškės

Didelės kainos neatbaido

Važiuojant Joniškio link kairėje kelio pusėje stovintis braškės formos kioskelis jau daug metų nuteikia smagiai, o braškių sezono metu ne vieną suvilioja stabtelėti ir įsigyti šviežių uogų.

Šią savaitę nuo ryto iki pietų čia šeimininkauja jauna ūkininkė Rimantė Norkutė. Pati pasipuošusi „braškėtais“ marškinėliais, siūlo klientams blizgančių uogų.

Mergina sako, kad kartais pirkėjai stebisi tokia jų išvaizda. Paaiškina, kad uogos yra šviežios, anksti rytą skintos, niekuo nepurkštos.

Rimantė kol kas klientams siūlo šiltnamyje sunokusias uogas. Mergina kartu su mama Raimonda keliasi 6 valandą ryto, tėtis Rimantas – dar anksčiau. Prinokusias braškes nuraško ir 9 valandą jau stovi kioskelyje. Iki pietų surinktą derlių jau parduoda.

Pirmųjų uogų kainos nėra mažos – 10 ir 12 eurų už kilogramą.

„Daug metų mes nekėlėme braškių kainos, tačiau šįmet pačias pirmąsias pabranginome. Šiltnamyje jas daug sunkiau užauginti, savikaina visai kitokia“, – aiškina ūkininkė.

Norkų ūkio šiltnamyje auga apie 4 tūkstančius braškių kerų. Uogos yra trijų veislių – 'Rumba', 'Flair' ir šįmet pirmą kartą auginama 'Asia' veislė.

Kol kas nauja veislė pasiteisino – uogos yra stambios ir jų kaina didesnė. Kėlė nerimą tik tai, kad esant karštiems ir drėgniems orams jas puola grybelinė liga. Tačiau šįmet to išvengti pavyko.

Rimantė sako, kad šiltnamiuose braškes sunkiau auginti. Dirvoje jos pasiima reikalingas maisto medžiagas, drėgmė geriau laikosi, o šiltnamyje atskirai turi būti ir maitinamos, ir laistomos. Ūkyje įrengti du šiltnamiai yra nešildomi, per labai stiprias ir ilgas pavasarines šalnas uogas teko dangstyti, bet didžioji dalis ankstyvųjų pačių didžiausių uogų nušalo.

Pirmosios uogos – iš šiltnamių

Jauna ūkininkė jau ne kartą patyrė, kaip užaugintas uogų derlius priklauso nuo gamtos sąlygų. Štai pernai apie Jonines tokios liūtys užėjo, kad laukuose stovėjo vanduo. Nors atskiros braškių vagos yra dengiamos (vadinamos tuneliukais) ir taip apsaugomos nuo paukščių, nuo kritulių, pernai tai jau nebegelbėjo, nes vandens buvo sulig vagomis. Dalies uogų net nebeskynė.

Šįmet pirmųjų braškių derlius būtų buvęs didesnis, jei ne šalnos.

„Tačiau pliusas tai, kad naktys nėra karštos, uogos spėja ir augti, didėti, ir nokti. Kai ir naktimis būna 20 laipsnių šilumos, uogos nebespėja augti, jos iškart noksta, todėl būna smulkesnės. Karštis minkština uogas, todėl jas skiname iš ryto“, – atskleidžia agronomijos studijas baigusi jauna ūkininkė.

Šiltnamyje – ilgos eilės braškių daigų su raustančiomis uogomis. Uogų daigai susodinti polietileniniuose vazonėliuose, į kiekvieną atvestas vanduo. Rimantė sako, kad yra auginę ir maišuose, tačiau auginti atskirais daigais patiko labiau.

Braškių derlių sergsti katinas Grafas. Jis priima ir palydi į ūkį atvykusius pirkėjus.

Rimantė atskleidžia, kad turi tikslą – įsirengti pramoninį šiltnamį ankstyviausioms uogoms auginti. Dabar braškės noksta šiltnamyje, kurį tėtis Rimantas per kovido pandemiją sumeistravo.

Jauna ūkininkė džiaugiasi savo profesija

Kitą savaitę pradėjus nokti braškėms laukuose, Norkų ūkio moterys kils kartu su saule ir keliaus skinti uogų. Sezono metu Braškės kioskelis bus atviras iki vakaro.

„Apie 70 proc. mūsų uogų pirkėjų – nuolatiniai klientai. Ir jų vaikai jau užaugo. Žmonės nuo pavasario klausinėja, kada bus uogų“, – džiaugiasi Rimantė.

Ji pastebėjo, kad žmonės ieško lietuviškų uogų.

„Atvežtinės iš kitų šalių braškės nuskinamos ne visai prinokusios. Kol jos atvežamos į Lietuvą, kol perrūšiuojamos ir išvežiojamos į kitus miestus, jos – ne dviejų ir ne trijų dienų.

Uogos purškiamos, kad išsilaikytų. Mūsų uogos skinamos tik iš ryto ir geriausiai jas valgyti tą pačią dieną, nes jos šviežios ir niekuo neapdorotos“, – palygina braškių augintoja.

Nors, atrodo, šalia Norkų namų noksta dideli laukai braškių, Rimantė sako, kad pagrindiniai jų braškynai – Gruzdžiuose.

Kartu su tėvais dalijasi, kada kur skinti. Didžiąją dalį uogų išskina patys. Kai sezonas įsibėgėja, žmonėms siūlo patiems pasiskinti, tuomet kaina būna šiek tiek mažesnė. Atvažiuoja šeimomis, skina braškes uogienėms, šaldyti.

Rimantė uogienių nemėgsta, todėl braškes, šilauoges žiemai tiesiog užšaldo.

„Mėgstame daryti kokteilius, net ir braškių su pienu žiemą valgome jas atsilaidinę ir susitrynę. Ir skonis puikus“, – sako ūkininkė.

Jauna mergina savo profesija ir darbu esanti patenkinta: „Geriau lauke visą dieną būti nei biure prie kompiuterio.“

Netikėtas patikrinimas

Kai sustojome prie Braškės kiosko, uogas pirko vyras ir moteris. Apsipirkę jie nuėjo į automobilį, ant kurio buvo VMI užrašas. Kol vaikščiojome po ūkį, kioskelyje darbavosi Rimantės mama. Tačiau greitai mergina sulaukė jos skambučio, kad tikrina VMI ir kad atsineštų dokumentus.

„Tik pernai tikrino“, – atsiduso ūkininkė.

Pakalbinti VMI inspektoriai patvirtino, kad darė kontrolinį pirkimą, tikrina lauko prekybą, žiūri, ar yra dirbančių su dienos kvitais. Davę keletą patarimų Rimantei, specialistai išvyko.

Įsigyti braškių stabtelėjo jauna pora. Lietuviškas uogas, nors jų kaina ir kandžiojasi, pirko vaikams.

Brangina klientus ir savo vardą

Raimonda Norkienė atskleidė Braškės kioskelio istoriją. Jis atsirado daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai Rimantė dar buvo visai nedidukė mergaitė.

Nusprendę užsiimti braškių auginimu, Norkai keliavo po braškynus, ieškodami informacijos. Apsilankę Suomijoje nusižiūrėjo tokį smagų kioskelį. Kai tik nusipirko žemės, plyname lauke tokį ir pastatė. Jau vėliau užaugo ūkininkų pasodinti medžiai. Maždaug prieš penkerius metus pasistatė ir namą.

Pasisukus kalbai apie braškių perpardavinėtojus, Raimonda sako neparduodantys jiems savo uogų, nes dažnai jie dirba nesąžiningai.

Nusiperka dalį uogų iš ūkininkų ir sumaišo su pigesnėmis atvežtinėmis, pavyzdžiui, lenkiškomis. Turi sąskaitą iš ūkininko ir sako, kad prekiauja jo produkcija.

„Branginame ir savo vardą, ir klientą, todėl su jais nedirbame“, – tvirtai sako ūkininkė.