Kokie legendiniai modeliai šiemet jau gali gauti istorinės transporto priemonės statusą?

Tačiau, kol įstatymas nepasikeitęs, Autoplius.lt nusprendė įsigilinti į tai, kokių modelių savininkai šiemet ant savo plieninių žirgų gali dėti istorinėms transporto priemonėms priklausančius valstybinius numerius.

BMW 5 serijos (E39) – „Slyva“

1995 m. rugsėjį pasauliui buvo pristatytas 5 serijos BMW, kodiniu pavadinimu E39. Tiesa, daugumai mūsų jis geriau žinomas, kaip „slyva“. 

Anuomet modelis pasižymėjo pažangiomis technologijomis, tokiomis kaip aliuminio pakaba, pagerinta aerodinamika ar net televizorius. Interjeras buvo gaminamas iš aukštos kokybės medžiagų.

Variklių gama buvo labai plati: nuo ekonomiško 2.0 litrų, keturių cilindrų variklio iki galingų 6 cilindrų bei V8 agregatų. 

Bene didžiausio dėmesio sulaukė M5 versija, kuri debiutavo 1998 m. ir turėjo 4.9 litro V8 variklį, išvystantį net 400 AG – tuo metu tai buvo vienas galingiausių sedanų rinkoje.

BMW E39 buvo gaminamas iki 2004 metų, o per šį laikotarpį buvo sukurta ne tik sedano, bet ir erdvesnė „Touring“ universalo versija. 

Modelis išsiskyrė itin gera važiavimo dinamika, komfortu bei ilgaamžiškumu. Net ir šiandien daugelis automobilių entuziastų E39 laiko vienu geriausių balansų tarp mechaninio paprastumo, kokybės ir vairavimo malonumo.

Peugeot 406

1995 m. buvo pristatytas ir 405 modelį pakeitęs naujasis „Peugeot 406“. Šis automobilis išsiskyrė elegantišku, moderniu dizainu ir komfortiška važiuokle. 

Laikas parodė ir tai, kad vienas išskirtinių šio modelio bruožų – elektronikos problemos.

Anuomet ypatingai išsiskyrė sportiška 406 kupė versija, sukurta bendradarbiaujant su „Pininfarina“ dizaino studija. Šis modelis buvo gaminamas iki 2004 m. ir pelnė ne vieną apdovanojimą už dizainą bei saugumą.

Opel Vectra B

1995 m. „Opel Vectra B“ pakeitė pirmosios kartos „Vectra A“ ir tapo vienu svarbiausių „Opel“ žaidėjų vidutinės klasės automobilių segmente. 

Tai buvo visiškai naujos kartos modelis, kuris žymėjo gamintojo modernizacijos kryptį, siekiant konkuruoti su tokiais stipriais rinkos žaidėjais kaip „Volkswagen Passat“, „Ford Mondeo“ ar „Peugeot 406“.

„Vectra B“ išsiskyrė atnaujintu ir anuomet moderniu dizainu. Automobilis tapo erdvesnis, saugesnis ir geriau izoliuotas nuo triukšmo nei pirmtakas. 

Pirkėjai galėjo rinktis iš sedano, hečbeko (liftback) ir universalo versijų, todėl modelis tiko tiek šeimoms, tiek verslo klientams.

Variklių gama buvo plati ir apėmė įvairius benzininius (nuo 1.6 iki 2.6 litro V6) bei dyzelinius variklius. Viena iš „Vectra B“ stiprybių – platus pasirinkimas. 

Pirkėjai galėjo rinktis tarp bazinių, vidutiniškai sukomplektuotų, ar net prabangių versijų su oda, klimato kontrole, autopilotu ir kita komforto įranga.

Technologiškai „Vectra B“ pasižymėjo pagerinta važiuokle, kuri suteikė kokybiškesnį valdymą ir daugiau komforto. 

Saugumo srityje tai buvo vienas iš pirmųjų „Opel“ modelių, kurio įrangoje atsirado priekinės bei šoninės oro pagalvės, traukos kontrolė.

„Vectra B“ buvo gaminama iki 2002 metų, kai ją pakeitė trečiosios kartos modelis. Nepaisant to, kad šiandien „Vectra B“ jau nėra dažnas svečias šalies keliuose – ji vis dar turi savo gerbėjų ratą. 

Ypač tarp tų, kurie vertina 90-ųjų automobilių paprastumą, patikimumą ir funkcionalumą.

Šiandien, pasiekus 30 metų ribą, „Opel Vectra B“ istoriškai vertingas, kaip vienas populiarių to laikmečio Europos vidutinės klasės automobilių, puikiai balansavusių tarp kainos, kokybės ir praktiškumo. 

Tinkamai prižiūrėtas egzempliorius gali tapti įdomiu klasikiniu modeliu, ypač jei turi originalią komplektaciją ar retesnę variklio versiją. Gaila, kad didelę jų dalį iš mūsų atėmė rūdys.

Audi A4 B5

1995 m. pradėta gaminti „Audi A4 B5“ žymi visiškai naują pradžią „Audi“ vidutinės klasės automobilių istorijoje.

Šis modelis pakeitė iki tol gamintą „Audi 80“ ir tuo pačiu pradėjo naują pavadinimų strategiją – vietoje dviejų skaitmenų buvo pereita prie raidžių ir skaičių derinio, kuris išliko iki šiol. 

A4 B5 tapo itin svarbiu modeliu, nes jis padėjo „Audi“ sustiprinti savo pozicijas konkurencingoje rinkoje, kurioje dominavo tokie modeliai kaip 3 serijos BMW ar C klasės „Mercedes-Benz“.

„Audi A4 B5“ buvo sukurtas ant naujos „Volkswagen Group“ B5 platformos, kurią vėliau naudojo ir „Volkswagen Passat“. 

Ši platforma leido sukurti puikiai subalansuotą važiuoklę, kuri suteikė automobiliui išskirtinį valdymą ir aukštą komforto lygį. Modelio dizainas buvo klasikinis, solidus ir santūrus – tipinis vokiškas stilius.

A4 B5 buvo siūlomas tiek su priekine, tiek su visų varančiųjų ratų pavara – „quattro“. Ši sistema tuo metu buvo viena pažangiausių ir labiausiai vertinamų tarp vairuotojų, ieškančių stabilumo bet kokiomis oro sąlygomis.

Variklių gama buvo labai plati: nuo kuklaus 1.6 litro atmosferinio variklio iki galingų 2.8 V6 benzininių bei legendinių 1.9 TDI dyzelinių variklių, garsėjusių savo ekonomiškumu ir ilgaamžiškumu. 

Vėliau asortimentas buvo papildytas ir turbobenzininiais 1.8T varikliais, kurie leido pasiekti puikų balansą tarp dinamikos ir degalų sąnaudų.

Interjere A4 B5 pasiūlė tai, kas tuo metu buvo gana reta – aukštą surinkimo kokybę, puikias medžiagas ir ergonomišką interjero sistemų valdymą. 

Jei bazinės versijos turėjo kuklesnį įrangos sąrašą, tai aukštesnėse komplektacijose gamintojas siūlė odinius salonus, automatinę klimato kontrolę, medžio apdailą, sustiprintą garso aparatūrą, kompaktinių diskų keitiklį ir daug kitų prabangos elementų.

Modelis buvo gaminamas iki 2001 metų, o per šį laiką sulaukė keleto kosmetinių atnaujinimų išorėje, bei salone. Nuo 1996 metų buvo siūlomos nebe tik sedano, bet ir universalo versijos, kurios suteikė daugiau praktiškumo.

Šiandien „Audi A4 B5“ – vienas iš tų modelių, kuris puikiai atspindi 1990 – ųjų vokišką automobilių inžineriją: solidus, patikimas, su stipria technine baze. 

Dėl savo paprastos, bet kokybiškos konstrukcijos ir plataus entuziastų rato, šis modelis žengia į istorinio automobilio statusą. Ypač vertinami išlaikyti 1.8T „quattro“ modeliai su mechanine pavarų dėže.

Volkswagen Sharan

1995 m. pasauliui buvo pristatytas ir legendinis minivenas – „Volkswagen Sharan“. Pirmosios kartos vienatūris, sukurtas bendradarbiaujant su „Ford“ ir „Seat“. 

Šis modelis buvo atsakas į augantį šeimoms skirtų automobilių poreikį. „Sharan” turėjo konkuruoti su tokiais modeliais, kaip „Renault Espace“ ar „Chrysler Voyager“. 

„Sharan“ turi erdvų ir funkcionalų saloną, kuris talpina iki septynių keleivių, o sėdynes galima sukonfigūruoti pagal poreikį, arba visai išimti, jei reikalinga milžiniška bagažinė.

Modelis buvo gaminamas toje pačioje Portugalijos gamykloje kaip ir jo broliai dvyniai – „Ford Galaxy“ ir „Seat Alhambra“, tačiau „Sharan“ išsiskyrė vokišku dizainu bei šiek tiek gausesne komplektacija. 

Variklių gama buvo plati – nuo ekonomiškų dyzelinių 1.9 TDI iki galingesnių benzininių. Viena įspūdingiausių – 2.8 VR6 versija. 

„Volkswagen Sharan“ išpopuliarėjo itin greitai didesnių šeimų ir žmonių, kuriems reikėjo daug vietos, bet nenorėjo vairuoti komercinio mikroautobuso tarpe.

Iki pat 2010 m., kai buvo pristatyta antroji karta, šis modelis išlaikė stiprias pozicijas Europos rinkoje. Šiandien pirmosios kartos Sharan vis dar vertinamas dėl praktiškumo, paprastos konstrukcijos ir ilgaamžiškumo.

Fiat Bravo

1995 m. rinkoje pasirodę „Fiat Bravo“ ir „Fiat Brava“ modeliai atskleidė visiškai naują „Fiat“ požiūrį į kompaktiškų hečbekų segmentą. 

„Bravo“ buvo sportiškesnis, dinamiško dizaino dviduris hečbekas. Tuo tarpu „Brava“ buvo orientuota į praktiškumą bei šeimos poreikius. 

Šie modeliai pakeitė ilgai gamintą „Fiat Tipo“ ir atspindėjo Italijos gamintojo siekį kurti modernius, stilingus ir techniškai pažangius automobilius, galinčius sėkmingai konkuruoti su tokiais modeliais kaip „Volkswagen Golf“ ar „Ford Escort“.

„Fiat Bravo“ išsiskyrė išraiškingomis kėbulo linijomis, moderniu interjeru ir tuo metu pažangiais sprendimais. Variklių gama buvo plati. 

Nuo 1.4 litro benzininio variklio iki galingo 2.0 l 20V variklio „Bravo HGT“ versijoje. Pastaroji buvo ypač mėgstama automobilių entuziastų. 

Taip pat buvo siūlomi ekonomiški dyzeliniai TD, o vėliau – JTD varikliai su „common rail“ technologija.

1996 m. „Fiat Bravo“ ir „Brava“ modeliai pelnė prestižinį „Europos metų automobilio“ titulą, o tai tik dar labiau sustiprino jų reputaciją. 

Šie modeliai buvo gaminami iki 2001 m., kai juos pakeitė „Fiat Stilo“. Šiandien pirmosios kartos „Bravo“ tampa vis retesni keliuose, tačiau jų drąsus dizainas ir techninis išpildymas leidžia jiems pelnytai kandidatuoti į istorinių automobilių gretas.

Kia Sportage

1995 m. „Kia Sportage“ debiutavo Europos rinkoje kaip pirmasis Pietų Korėjos gamintojo bandymas įsitvirtinti į vis labiau populiarėjantį kompaktiškų visureigių pasaulį. 

Nors „Sportage“ pirmą kartą buvo pristatytas gimtojoje Pietų Korėjoje 1994 m., būtent 1995 m. jis tapo plačiai prieinamas Europos vairuotojams.

Pirmosios kartos „Sportage“ išsiskyrė tuo, kad buvo sukurtas su pagalba iš „Mazda“. Daugelis techninių sprendimų, įskaitant variklius, važiuoklę ir transmisiją, buvo pagrįsti Japonijos inžinerija. 

Modelis buvo siūlomas tiek su benzininiais, tiek su dyzeliniais varikliais. Nors automobilio išvaizda buvo kukli, „Sportage“ pelnė vairuotojų palankumą dėl praktiškumo bei prieinamos kainos.

„Sportage“ taip pat išsiskyrė savo konstrukcija. Tai buvo vienas iš nedaugelio savo klasės SUV, turėjęs rėminę konstrukciją, todėl jis buvo tvirtesnis ir labiau tinkamas bekelės sąlygoms nei daugelis to meto konkurentų. 

Kiek vėliau buvo siūloma ir trumpesnė, dvidurė versija su kabrioleto tipo nuimamu stogu. Ši versija šiandien yra itin vertinama tarp entuziastų dėl savo retumo.

Renault Laguna

1993 m. gyvenimą pradėjusi „Renault Laguna“ vidutinės klasės segmente pakeitė ilgai gamintą „Renault 21“.

Pirmosios kartos „Laguna“ išsiskyrė šiuolaikišku, elegantišku dizainu, gana minkšta važiuokle ir inžineriniais sprendimais, pritaikytais tiek kasdienėms, tiek ilgesnėms šeimos kelionėms.

„Laguna“ buvo sukurta su aiškiu tikslu: konkuruoti su tokiais modeliais kaip „Ford Mondeo“, „Opel Vectra“ ar „Peugeot 406“. 

Ji siūlė erdvų saloną, aukštą saugumo lygį (tai buvo vienas pirmųjų modelių, kuriuose ABS ir vairuotojo oro pagalvė buvo standartinėje komplektacijoje), ir tipinį, prancūzišką stilių, dėl kurio „Renault“ buvo žinomas.

Modelis buvo siūlomas su įvairiais benzininiais ir dyzeliniais varikliais. Nuo ekonomiškų 1.6 ir 1.8 iki galingesnių 2.0, 2.2 dT ir 3.0 V6 versijų. 

„Laguna“ taip pat pasižymėjo savo laikmečiui pažangiomis technologijomis. Modelis turėjo klimato kontrolę, borto kompiuterį bei elektrinius veidrodėlius. Konkuruojančiuose modeliuose tai dažnai buvo dar neįprastos sudedamosios dalys.

1995 metais taip pat debiutavo ir praktiškesnė „Laguna Grandtour“ universalo versija, kuri tapo populiari šeimų bei ilgesnių kelionių mėgėjų tarpe.

„Laguna I“ buvo gaminama iki 2001 metų, kai ją pakeitė antrosios kartos „Laguna II“. Nors šiandien pirmosios kartos Laguna nebėra dažnai matoma keliuose, jos paprasta mechanika, patogus važiavimas ir klasikinis 90 – ųjų prancūziškas dizainas daro ją įdomiu pasirinkimu istorinių automobilių entuziastams, ieškantiems kažko neįprasto ir vertingo automobilių paveldo kontekste.

Išvada

Šiuo metu vairuotojai Lietuvoje turi galimybę įsigyti ir registruoti transporto priemones kaip istorines, jei jos jau yra sulaukusios 30 metų, o modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų. 

Tai suteikia galimybę automobilių entuziastams puoselėti daugybę įdomių ir reikšmingų modelių. 

Nuo prabangių sedanų iki sportinių hečbekų – kiekvienas gali rasti sau istoriškai svarbų modelį, kuris ne tik džiugins akį aplinkiniams, bet ir taps investicija į automobilių paveldą. Daugumą minėtų modelių rasite portale Autoplius.lt