Didžioji depresija vs. 2008-ųjų krizė: istorinės pamokos 2026-ųjų geopolitiniam chaosui

Svertas ir skola: nuo „margino“ iki „subprime“

Abiejų krizių variklis buvo tas pats – perteklinis skolinimasis. 1929 m. žmonės akcijas pirko už pasiskolintus pinigus („on margin“), tikėdamiesi, kad vertė augs greičiau nei palūkanos. 

2008 m. tas pats nutiko su nekilnojamuoju turtu: bankai dalino paskolas tiems, kurie neturėjo pajamų, o tas paskolas pakavo į sudėtingus popierius.

Šiandienos paralelė: Dabar matome milžinišką valstybių skolų augimą ir „zombių įmonių“ reiškinį. Kai palūkanų normos kyla dėl geopolitinio nestabilumo, šios skolos tampa tiksinčia bomba, kuriai sprogus 2008-ųjų būsto krizė gali pasirodyti tik lengvas pasivaikščiojimas.

Technologinis aklumas: algoritmai prieš „ticker tape“

1929-aisiais investuotojai pasitikėjo telegramų juostomis, kurios vėlavo valandas, sukurdamos informacinį vakuumą ir paniką. 1987-aisiais ir vėliau 2008-aisiais krizę pagilino algoritminė prekyba – kompiuteriai pardavinėjo akcijas automatiškai, nesuprasdami konteksto.

Šiandienos paralelė: Dirbtinio intelekto (DI) valdomi fondai dabar priima sprendimus per milisekundes. Geopolitinis įvykis – tarkime, naujas konfliktas ar kibernetinė ataka – gali sukelti grandininę algoritmų reakciją, kurios žmogus tiesiog nespės sustabdyti. Tai „žaibiškos griūties“ (flash crash) rizika, kokios pasaulis dar nematė.

Geopolitika: Protekcionizmas tada ir dabar

Po 1929 m. krizės JAV įvedė Smuto-Haulio muitų tarifą, kuris faktiškai sustabdė pasaulinę prekybą ir pavertė recesiją pasauline depresija. Tai sudarė sąlygas kilti radikalams Europoje. 2008-aisiais pasaulis išliko atviresnis, tačiau tai pasėjo populizmo sėklas.

Šiandienos paralelė: 2026 m. mes gyvename „deglobalizacijos“ eroje. Prekybos karai tarp didžiųjų galių, sankcijos ir energetinis šantažas yra tiesioginis 1930-ųjų protekcionizmo atspindys. Skirtumas tik tas, kad šiandienos ekonomikos yra kur kas labiau susietos, todėl „atsijungimas“ yra skausmingesnis.

Centrinių bankų pamokos: gelbėjimas vs. palikimas likimo valiai

1929 m. Federalinis rezervas leido bankams žlugti, manydamas, kad tai „išvalys“ rinką. Rezultatas – prarastos visos žmonių santaupos. 2008 m. buvo pasirinkta „too big to fail“ strategija – bankai užlieti pinigais.

Šiandienos paralelė: Centriniai bankai dabar yra spąstuose. Jie negali tiesiog „spausdinti pinigų“, nes infliacija jau graužia gyventojų perkamąją galią, o geopolitiniai konfliktai brangina žaliavas. Tai vadinama stagfliacija – blogiausiu įmanomu scenarijumi, kuris jungia 1930-ųjų nedarbą ir 1970-ųjų brangimą.

VE.lt įžvalga: Analizuodami 1929 ir 2008 metus, matome, kad didžiausias pavojus kyla ne tada, kai rinka krenta, o tada, kai valstybės pradeda užsidaryti viena nuo kitos. 

Geopolitinė įtampa šiandien yra tas pats „sausas miškas“, kuriame maža finansinė kibirkštis gali sukelti pasaulinį gaisrą. Išvada viena: diversifikacija dabar yra ne pasirinkimas, o išgyvenimo sąlyga.

Šaltinis: Istorinė lyginamoji analizė / Finansų analitikos archyvai