Diskusijos dėl miškų ateities rodo, kad susitarti būna itin sunku, o galbūt net ir neįmanoma

Siekdama įtraukti kuo daugiau suinteresuotų pusių, valdžia sukvietė galybę dalyvių, kurie turėtų parengti viziją, kaip valdyti mūsų šalies miškus artimiausius dešimtmečius. Buvo sudaryta net 17 darbo grupių, kurios turėjo pateikti savo pasiūlymus.

Panūdo ir šventųjų alkų

Rudens pradžioje surengtame forume tikėtasi, kad bus sudaryti bent pora bendrų projektų, kuriuos būtų galima aptarinėti toliau. Bet jų atsirado gerokai daugiau. O patys susitarimo rengėjai susiskirstė į dvi skirtingas stovyklas – vadinamuosius medienininkus ir nemedienininkus.

Iš pradžių atrodė, kad medienos perdirbimo sektoriaus atstovai sieks, kad kuo daugiau miškų būtų panaudojama pramonei. Bet jie nesunkiai nusileido, kad Lietuva galėtų atitikti Briuselio išsvajotą miškų sektoriaus viziją: 30 proc. miškų yra saugoma, 10 proc. iš jų – itin griežtai, o likusiuose vykdoma ūkinė veikla.

Užtat vadinamieji nemedienininkai stojo piestu. Anot jų, medienos pramonei turėtų užtekti vos 30 proc. šalies miškų, dar tiek pat turėtų būti skirta rekreacijai, o likusi dalis turi būti saugoma.

Be to, nuskambėjo siūlymų šalyje gaivinti vadinamuosius alkus – šventuosius miškus, kad kiekvienas pilietis juose turėtų bent po medį.

„Susidaro įspūdis, jog vieni nori visiškos revoliucijos ir neketina nusileisti, o kiti linkę į kompromisus, kad tik kuo mažiau pralaimėtų“, – „Lietuvos rytui“ sakė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bakys.

Kas turėtų sumokėti?

Vienos iš susitarimo rengėjų – Nemedieninės miško ekonomikos sektorinės grupės – atstovas Alanas Petrauskas, vadovaujantis viešajai įstaigai „Laimės kelio mokykla“, aiškino, kad į miškus reikia žvelgti kaip į gyvą esybę, kuri yra kupina įvairiausių dvasių.

„Lietuviai turi labai daug dvasingumo. Reikia jį sujungti su miškų legendomis. Miškai galėtų būti rekreacinė zona su gamtiniais nameliais ir minimalia infrastruktūra. Tai duotų 100-200 kartų didesnį pelną nei juos kertant“, – svarstė A. Petrauskas. Anot jo, tam reikėtų bent minimalių investicijų.

Bet labiau su ekonomika susipažinusiems diskusijų dalyviams tokie siūlymai kėlė itin daug klausimų.

„Galima kurti šventuosius miškus, bet kai kyla klausimas, kas už tai sumokės, tokių idėjų autoriai beda pirštu į miškininkus ar miško savininkus. Fantazuojama, kad visas šis sektorius gali gyventi vien iš turizmo, siūloma steigti tam dar atskirą agentūrą. Gerai, gal ir įmanoma, tik kas finansuos? Pagal Konstituciją, privati nuosavybė turi būti gerbiama ir neliečiama. Jei joje uždraudžiama ūkinė veikla, tai turi būti ir atitinkamai atlyginta“, – sakė Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.

Panašiai kalbėjo ir biokuro verslu užsiimančios bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovas Marius Valukynas: „Galima pasvarstyti, kad kuo daugiau miškų būtų naudojama rekreacijai, turizmui. Bet tuomet jau reikia steigti milžinišką fondą ir juos supirkti iš savininkų. Jei jiems pasiūlys tą pačią kainą, tikrai niekas neparduos kirtėjams, tikrai sutiks, kad tas miškas išliktų. Tik kažkodėl tokių planų autoriai mokėti nenori.“

Miškų kasmet gausėja

Pastaraisiais dešimtmečiais miškų šalyje tik gausėja, nors socialiniuose tinkluose nuolat skelbiamos nuotraukos, kaip jie masiškai kertami.

Tačiau skaičiai rodo ką kita: 2000-aisiais miškai užėmė 30,7 proc. šalies teritorijos, o pernai – jau 33,7 proc. Lietuvoje vienam gyventojui tenka 0,79 hektaro miško, o ES vidurkis tesiekia 0,33 proc.

Bendras medienos tūris ūgtelėjo nuo 453 mln. kubinių metrų 2003 m. iki 560 mln. kubinių metrų pernai. Tad net ir naudojant miškus medienos pramonei ar biokurui, jie tikrai nenyksta.

„Dabar mes panaudojame tik 70 proc. miškų prieaugio. Tai yra elitinis rodiklis aplinkosaugos požiūriu. Jei sutartume, kad 30 proc. miškų liktų saugomi, o 10 proc. – itin griežtai, tai kitos tokios šalies nebūtų visoje Europoje. Jei rasite, nukelsiu kepurę“, – aiškino mokslininkų grupei atstovaujantis Remigijus Bakys.

Anot Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovo A. Gaižučio, pavertus didžiąją dalį Lietuvos miškų draustiniais būtų neįmanoma įgyvendinti kitų šalies tikslų.

„Aplinkos ministerija yra numačiusi, kad 50 proc. renovacijai ir statybai naudojamų medžiagų ateityje turėtų būti gaunamos iš atsinaujinančių šaltinių. Suprantama, kad tinkamiausia yra mediena, juolab kad turime ne tik jos, bet ir perdirbimo pajėgumų. Tas pat dėl biomasės – tik apie pusę jos panaudojame energijai gaminti. O juk įsitikinome, kad priklausyti nuo baltarusiško biokuro buvo neprotinga“, – aiškino A. Gaižutis.

Nesutaria net dėl sąvokų

Ar esant tokiai takoskyrai apskritai įmanomas nacionalinis susitarimas dėl miškų ateities? „Dzūkijos medienos“ vadovas M. Valukynas neslėpė esąs pesimistas – anot jo, net jei dokumentą ir pavyktų parengti ir pasirašyti, neaišku, ar bus jo laikomasi.

Tuo metu Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas R. Bakys svarstė, kad pasistūmėta jau nemenkai, nors toks formatas ir labai sudėtingas konstruktyvioms deryboms.

„Manau, būtinas tam tikrų sąvokų rinkinys. Pavyzdžiui, kas yra sengirė? Arba kas yra gamtai artimas miškininkavimas? Negi tai reiškia, kad turime visiškai atsisakyti kirtimų? Antai pušynai natūraliai auga 100 ar 150 metų, ten būna sausa ir tuomet kyla gaisrai. Tokie kaip Sibire, kur kone kasmet išdega teritorijos, prilygstančios kelioms Lietuvoms. Vėliau miške vėl užsisėja nauji spygliuočiai. Tai kuo tokiu atveju brandaus miško kirtimas yra blogesnis už gaisrą? Ar tai jau nebus gamtai artimas ūkininkavimas?“, – klausė mokslininkas.

Bet kitoje barikadų pusėje tokie argumentai girdimi sunkokai.

„Darnus ūkininkavimas skamba teigiamai, bet visos pusės turi skirtingą požiūrį į jį. Mūsų visuomenės grietinėlei neįdomios vertybės ir esmė, jiems svarbus žodžių apibrėžimas. O žodžiai juk yra daugiaprasmiai. Tai tik priedangų paieškos. Nei Aplinkos ministerija, nei medienininkai nerodo susidomėjimo suderinti vertybinius pagrindus“, – sakė „Laimės kelio mokyklos“ vadovas Alanas Petrauskas.