Kai pieno litras ima atrodyti kaip investicinis fondas: ar maistas Lietuvoje jau brangiausias Europoje?

Dar prieš kelerius metus tokia scena būtų skambėjusi kaip perdėtas lietuviškas dramatizmas. Dabar tai jau kone nacionalinis folkloras.

Pirkėjai Lietuvoje jau seniai nebežiūri į maisto kainas kaip į skaičius. Tai emocinė būsena. Vieni fotografuoja sviesto kainas, kiti lygina čekius su Vokietija, treti socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis iš Lenkijos prekybos centrų tarsi iš egzotinės kelionės. Ir visa tai maitina vieną didįjį klausimą: ar tikrai maisto kainos Lietuvoje augo sparčiausiai ir jau tapo didžiausios Europoje?

Kaip dažnai būna su garsiais ekonominiais teiginiais - tiesa slypi kažkur tarp akcijinių bananų ir visos alyvuogių aliejaus kainos.

Kai infliacija virto nacionaliniu sportu

2022-ieji ir dalis 2023-iųjų Lietuvoje buvo laikotarpis, kai kainos kilo taip greitai, kad žmonės pradėjo nebespėti prie jų priprasti. Kai kurių maisto produktų kainos augo dešimtimis procentų, o bendra maisto infliacija tam tikrais mėnesiais perkopė 30 proc.

Tuo metu Lietuva iš tiesų buvo tarp Europos lyderių pagal kainų augimą. Kitaip tariant, jeigu Europoje būtų vykęs maisto infliacijos čempionatas, Baltijos šalys būtų kovojusios dėl medalių.

Kodėl taip nutiko? Priežasčių buvo ne viena, ir jos susidėjo į atšiaurią ekonominę audrą.

Pirmiausia, energetikos krizė po Rusijos invazijos į Ukrainą. Maisto gamyba yra gerokai jautresnė energijos kainoms, nei dažnas įsivaizduoja. Kepykloms reikia dujų ir elektros, pieno ūkiams - šaldymo sistemų, logistikai ir transportavimui - kuro. Kai energijos kainos šoko į viršų, paskui jas iškeliavo ir maisto produktų etiketės.

Antra, trąšų ir pašarų brangimas. Ukraina ir Rusija yra svarbios žaliavų eksportuotojos, todėl karo poveikis pasiekė ir Europos ūkius. Brangesni pašarai reiškė brangesnę mėsą ir pieną, brangesnės trąšos - didesnę grūdų bei daržovių savikainą.

Trečia, tiekimo grandinių sutrikimai. Po pandemijos pasaulis taip ir nesugrįžo į visiškai stabilų ritmą. Transporto kainos liko aukštos, o kai kurios prekės pradėjo keliauti ilgiau ir brangiau.

Ir, žinoma, buvo psichologinis faktorius. Kai visi tikisi kainų augimo, verslas dažnai kainas kelia „į priekį“, apsidrausdamas nuo būsimos rizikos. Taip infliacija tampa ne tik ekonominiu, bet ir emociniu reiškiniu.

Bet ar Lietuvoje maistas tikrai brangiausias Europoje?

Nors lietuviui po apsipirkimo kartais gali pasirodyti, kad už kilogramą pomidorų jau netrukus reikės notaro patvirtinimo, objektyviai Lietuva nėra brangiausia Europos valstybė pagal maisto kainų lygį.

Pagal bendrą kainų statistiką mus vis dar lenkia Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Airija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir dalis kitų Vakarų Europos valstybių. Skandinavijoje net paprastas apsilankymas prekybos centre gali trumpam priversti turistą permąstyti savo finansinį pajėgumą.

Lietuvos problema nėra tai, kad mūsų maistas absoliučiai brangiausias. Problema ta, kad kainos daugeliui produktų jau tapo beveik vakarietiškos, o atlyginimai - dar ne visai.

Kitaip tariant, danui 4 eurus kainuojantis sūris yra smulkmena, o lietuviui - produktas, kurį prieš dedant į krepšelį dar reikia apmąstyti, ar neteks atsisakyti kažko kito.

Ekonomistai tai vadina perkamosios galios skirtumu. Žmogui svarbu ne vien produkto kaina, bet ir kiek darbo valandų reikia tam produktui nusipirkti. Šioje vietoje Lietuva vis dar atsilieka nuo turtingesnių Europos valstybių.

Kodėl lietuviams taip skauda dėl kainų?

Lietuvoje egzistuoja labai įdomus paradoksas: statistiškai gyvename vis turtingiau, tačiau emociškai daugelis jaučia, kad vis brangiau.

Tam yra kelios priežastys. Maistas lietuvių biudžete užima gana didelę dalį. Turtingesnėse šalyse žmonės santykinai mažesnę pajamų dalį išleidžia maistui. Lietuvoje ši dalis vis dar reikšminga, todėl net nedidelis kainų pokytis jaučiamas labai aiškiai.

Taip pat lietuviai puikiai prisimena senas kainas. Kolektyvinėje atmintyje vis dar gyvena „sviestas už eurą“, „normali kavos kaina“ ir legendiniai pigūs produktai prieš pandemiją. Kai dabartinės kainos su tuo nebesutampa, atsiranda nuolatinis jausmas, kad viskas nenormaliai brangu.

Trečia priežastis - prekybos centrų akcijų kultūra. Lietuvoje nuolaidos tapo ne maloniu priedu, o beveik ekonomine sistema. Dalis žmonių apsiperka tik su akcijomis, todėl visa produkto kaina pradeda atrodyti kaip bausmė už nepakankamą budrumą. Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvis prekybos centre ne perka maistą, o medžioja finansinę sėkmę.

Kas Lietuvoje dar pigiau nei Vakaruose?

Nepaisant visų nusiskundimų, Lietuva vis dar turi nemažai produktų grupių, kurios yra pigesnės nei daugelyje Vakarų Europos šalių.

Santykinai pigesni išlieka: pieno produktai, kai kurie duonos gaminiai, vietinė vištiena, sezoninės daržovės, kruopos ir grūdų produktai.

Tai nėra atsitiktinumas. Lietuva turi stiprų žemės ūkio ir maisto perdirbimo sektorių, todėl vietinė produkcija dažnai išlaiko konkurencingas kainas.

Tačiau kitose kategorijose jau beveik pasivijome arba pralenkėme Vakarų Europą. Ypač brangūs tampa: alyvuogių aliejus, kava, šokoladas, jautiena, žuvis, egzotiniai vaisiai, importiniai prekės ženklai.

Čia veikia keli faktoriai: mažesnė Lietuvos rinka, mažesnė konkurencija ir didelė prekybos tinklų koncentracija. Dėl to kartais nutinka paradoksali situacija, kai tas pats produktas Vokietijoje kainuoja mažiau nei Lietuvoje, nors vokiečių atlyginimai kelis kartus didesni. Todėl lietuvių apsipirkimo turizmas į Lenkiją tapo nebe egzotika, o beveik savaitgalio tradicija.

Ar kainos ir toliau kils?

Geros žinios yra tos, kad 2022 metų tipo kainų šoko ekonomistai artimiausiu metu neprognozuoja. Infliacija Europoje sulėtėjo, energijos kainos stabilizavosi, nors išlieka neramios dėl besitęsiančio karinio konflikto Artimuosiuose Rytuose, o tiekimo grandinės po truputį grįžo į normalesnį režimą.

Tačiau bloga žinia ta, kad stebuklingo atpigimo taip pat tikėtis neverta. Maisto kainas ateityje vis labiau veiks klimato kaita. Sausros, potvyniai, karščio bangos jau dabar mažina derlių kai kuriose Europos dalyse. Be to, ūkiams brangsta darbo jėga, daugėja aplinkosauginių reikalavimų, o geopolitiniai konfliktai ir toliau kuria nestabilumą pasaulinėje rinkoje.

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Gintariukų verdiktas

Teiginys: „Maisto kainos Lietuvoje augo sparčiausiai ir yra didžiausios Europoje.“

Vertinimas: 3 gintariukai iš 5.

Pirmoji teiginio dalis yra gana arti tiesos. 2022–2023 metais Lietuva tikrai buvo tarp Europos lyderių pagal maisto kainų augimą.

Tačiau antroji dalis šiek tiek perdėta. Lietuva nėra brangiausia Europos valstybė pagal maisto kainų lygį. Vis dėlto daugeliui lietuvių taip atrodo todėl, kad kainos jau beveik europinės, o pajamas - dar ne visai skandinaviškos.

Todėl šiandien apsipirkimas Lietuvoje kartais primena keistą kultūrinę patirtį: formaliai gyvename augančios ekonomikos valstybėje, bet prie sūrių lentynos vis dar elgiamės taip, lyg spręstume strateginį šeimos biudžeto klausimą.