Lietuvoje maistas jau viršijo Europos Sąjungos vidurkį: kas stumia kainas aukštyn

Tačiau kodėl maisto kainos Lietuvoje priartėjo prie Europos Sąjungos vidurkio ir ar dėl to iš tiesų galima kaltinti prekybininkus?

Sparčiausiai jos augo 2021 m. trečią–2023 m. pirmą ketvirtį, kai pasaulio ekonomika dar tvarkėsi su pandemijos padariniais, o Rusijos karas prieš Ukrainą sukėlė papildomų sukrėtimų žaliavų ir energijos išteklių rinkose.

Kodėl brangiau nei Europoje

Nors 2024 m. maisto kainos buvo gana stabilios, pernai jos kilo vėl sparčiau – vidutiniškai 4,1 proc. Lietuvos banko išankstiniu vertinimu, pernai maisto kainos Lietuvoje 1,2 proc. viršijo vidutinį maisto kainų lygį Europos Sąjungoje (ES).

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Greta Ilekytė pabrėžė, kad maisto kainos Lietuvoje pastaraisiais metais pasiekė (ar net šiek tiek viršijo) ES vidurkį dėl kelių priežasčių.

© Greta Ilekytė

„Pirmiausia, Lietuva yra nedidelė rinka, todėl prekybos, logistikos ir tiekimo sąnaudos vienam gyventojui dažnai būna didesnės nei didžiosiose ES valstybėse. 

Antra, nemažą dalį maisto produktų ar jų žaliavų importuojame, todėl kainoms įtaką daro ir globali situacija, transporto išlaidos ir valiutų kursai.

Vieni labiausiai gyventojų mėgstamų importuojamų produktų yra vaisiai, kava, kakava ar alyvuogių aliejus, kurių derlių ir kainą pastaruosius kelerius metus taip pat neigiamai veikė klimato kaita ir jos sukelti ekstremalūs gamtos reiškiniai“, – Alfa.lt teigė G. Ilekytė.

Ekonomistė pabrėžė, kad Lietuvos banko skaičiuojamas 1,2 proc. skirtumas nuo ES vidurkio nėra didelis ir rodo, kad Lietuvos maisto kainų lygis yra labai artimas bendram ES vidurkiui.

Be to, skirtingų produktų grupių kainos gali gerokai skirtis – vieni produktai Lietuvoje gali būti pigesni nei ES vidurkis, o kiti brangesni. 

Pavyzdžiui, mėsa Lietuvoje yra maždaug penktadaliu pigesnė nei ES vidurkis, o pieno produktai – maždaug 15 proc. brangesni.

Netaikome mokesčių lengvatų

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas kaip geriausiai matomą priežastį, kodėl Lietuvoje maisto kainos yra santykinai nemažos, palyginti su ES vidurkiu, nurodo maisto produktams mūsų šalyje taikomą standartinį 21 proc. PVM tarifą, kai daugelyje kitų valstybių taikomi lengvatiniai PVM tarifai daugeliui maisto produktų.

© Tadas Povilauskas

„Vien dėl to atsiranda ne mažesnis negu 10 proc. kainų skirtumas Lietuvos nenaudai. Šis veiksnys užgožia tai, kad darbo jėgos sąnaudos Lietuvos maisto gamybos ir prekybos sektoriuose tebėra mažesnės negu Vakarų ar Šiaurės Europos valstybėse.

Kita vertus, darbo jėgos sąnaudos Lietuvoje nebesiskiria nuo Vidurio Europos šalių lygio. Kitų išteklių kainos – elektros, dujų, degalų kainos Lietuvoje labai nesiskiria nuo kainų kitose šalyse“, – Alfa.lt sakė T. Povilauskas.

Galiausiai ekonomistas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos rinka kartu su kitomis Baltijos šalimis yra pakankamai mažos ir tai nėra į naudą kainoms dėl masto ekonomijos nebuvimo, kai maisto rinkoje turime daug žaidėjų ir maisto produktų pasiūlos.

„Žinoma, yra ir tam tikri sunkiau paaiškinami dalykai, tokie kaip tai, kad pieno produktų kainos Lietuvoje yra maždaug 15 proc. didesnės negu ES vidurkis. Net atmetus PVM įtaką, pieno produktų kainos nebūtų mažesnės negu vidutiniškai ES, nors turime labai stiprią pieno gamybos pramonę ir esame pieno produktų eksportuotojai.

Ir kartu turime priešingą situaciją su mėsos produktų kainomis, – nors tam tikros mėsos (pavyzdžiui, kiaulienos) pakankamai neužsiauginame, – jos tebėra apie 20 proc. mažesnės negu vidutiniškai ES šalyse.

Tai, matyt, susiję su tuo, kad mėsa ir jos gaminiai prekybos tinkluose dažniausiai yra tie, kurie turi mažiausią antkainį tinklams stengiantis konkuruoti dėl pirkėjų išlaikant santykinai žemas šių produktų kainas“, – svarstė T. Povilauskas.

Kalti ne prekybininkai

Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Mociūnaitė teigia, kad dėl vidutiniškai brangesnių nei ES maisto produktų Lietuvoje kalti ne prekybininkai.

„Dažnai maisto kainų raidą linkstama sieti daugiausia su prekybininkų sprendimais, tačiau jai didesnę įtaką daro kiti veiksniai. 

Didžiausią įtaką maisto kainoms daro žaliavų kainos, tačiau svarbios ir energijos, transporto bei darbo užmokesčio sąnaudos, todėl maisto kainų pokyčiai dažniausiai prasideda gerokai anksčiau, nei juos pamatome parduotuvių lentynose“, – sako Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Mociūnaitė.

© Laura Mociūnaitė

L. Mociūnaitė pabrėžia, kad svarbiausias maisto kainas lemiantis veiksnys yra žemės ūkio produkcijos kainos. Ekonomistė nurodo, kad per pastaruosius penkerius metus žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje padidėjo apie 42 proc., o sparčiausias augimas buvo fiksuotas 2022 m.

Šiuo laikotarpiu labiausiai pabrango pienas (75 proc.) ir mėsa (63 proc.), o javų kainos kilo gerokai nuosaikiau (8 proc.).

Koreliacinė analizė rodo, kad tarp žaliavų ir galutinių maisto kainų egzistuoja glaudus ryšys – kai brangsta žaliavos, anksčiau ar vėliau paprastai brangsta ir maisto produktai parduotuvėse.

„Šis ryšys nėra vienodas visoms produktų grupėms. Pavyzdžiui, pieno produktų, mėsos ar daržovių kainos į žaliavų kainų pokyčius reaguoja gana greitai, o duonos ir kitų grūdinių produktų kainos kinta lėčiau. Vaisių atveju didelė dalis produkcijos yra importuojama, todėl jų kainų ryšys su supirkimo kainomis Lietuvoje yra silpnas, čia didesnę įtaką daro situacija tarptautinėse rinkose“, – teigia L Mociūnaitė.

Ekonomistė nurodo, kad prie maisto kainų augimo prisidėjo ne tik brangesnės maisto žaliavos. Svarbų vaidmenį atliko ir kitos maisto gamintojų sąnaudos, šiek tiek prisidėjo ir antkainiai.

„Žaliavos sudaro maždaug du trečdalius visų maisto gamintojų sąnaudų, tačiau galutinei kainai įtakos turi ir darbo užmokestis, energijos išlaidos, transportas bei kitos veiklos sąnaudos“, – teigia L. Mociūnaitė.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2021–2024 m. maisto gamintojų antkainiai buvo šiek tiek didesni nei iki pandemijos (2016–2019 m.) – atitinkamai 21,3 ir 19,3 proc.

„Prekybininkų antkainių vidurkiai reikšmingai nepasikeitė. 2022–2023 m. jie šiek tiek mažėjo ir, tikėtina, slopino kainų augimą, tačiau jų didėjimas 2024 m. galėjo prisidėti prie spartesnio maisto brangimo“, – mano L. Mociūnaitė.

Klaidingas įsitikinimas

G. Ilekytė taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dažnai manoma, kad maisto kainas daugiausia lemia prekybininkų veiksniai ir antkainiai, tačiau iš tiesų didesnę įtaką turi kiti veiksniai. Svarbiausias jų – žaliavų kainos, bet reikšmingą vaidmenį taip pat atlieka energijos, transporto kainos bei darbo užmokesčio pokyčiai.

„Galutines kainas veikia ir degalų akcizų didinimas, ir kylantis darbo užmokestis. Naujausi duomenys rodo, kad atlyginimų augimas šalyje šiemet kiek sulėtėjo, bet išliko spartus – pirmą šių metų ketvirtį siekė kiek daugiau nei 8 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Vis dar spartus atlyginimų augimas prisideda ir prie spaudimo infliacijai, kai kylančios darbo sąnaudos prisideda ir prie galutinių produktų bei paslaugų kainų augimo.

Kainas veikia ir gyventojų paklausa – jei gyventojų paklausa išlieka aukšta, prekybininkai ir gamintojai turi mažiau paskatų mažinti kainas net ir nukritus žaliavų supirkimo kainoms“, – pabrėžė ekonomistė.

Kas laukia ateityje

Lietuvos banko duomenimis, pastaraisiais mėnesiais maisto kainų augimas Lietuvoje sulėtėjo, o šių metų gegužę maisto produktai jau buvo 0,3 proc. pigesni nei prieš metus.

L. Mociūnaitė mano, kad mažesnes maisto kainas lėmė sumažėjęs spaudimas visoje maisto tiekimo grandinėje – per metus nukrito žemės ūkio produktų supirkimo kainos, atpigo maisto gamintojų produkcija ir sumažėjo importuoto maisto kainos.

Vis dėlto L. Mociūnaitė pripažino, kad maisto kainų perspektyvas gaubia neapibrėžtumas – daugiausia dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose ir rizikos pasaulinėse žaliavų ir energijos išteklių rinkose.

Lietuvos bankas prognozuoja, kad šiemet infliacija padidės, ją labiausiai skatins brangesnė energija.

„Didesnės degalų, gamtinių dujų ir trąšų kainos didina ir maisto gamybos sąnaudas, tačiau dalį šio poveikio turėtų atsverti atsikurianti pusiausvyra tarp maisto žaliavų paklausos ir pasiūlos. Todėl tikėtina, kad maisto kainos šiemet kils lėčiau nei pernai“, – teigė L. Mociūnaitė.

Kils lėčiau nei pernai

G. Ilekytė mano, kad maisto kainos Lietuvoje šiemet kils lėčiau nei pernai. „Tam įtaką daro pasaulinės tendencijos ir pakankama maisto žaliavų pasiūla – matome, kad grūdų supirkimo kainos laikosi žemiau istorinio vidurkio. Negana to, dėl išaugusio derliaus itin krito ir kakavos bei kavos pupelių supirkimo kainos – šiemet ir Lietuvoje tam tikri maisto produktai jau atpigo“, – teigė ekonomistė.

Kurių maisto produktų didžiausio brangimo turėtume tikėtis?

„Šiuo metu gyvename didelio neapibrėžtumo sąlygomis, todėl daug kas priklausys nuo geopolitinės situacijos Artimuosiuose Rytuose ir nuo to, ar bus užtikrintas sklandus prekių judėjimas Hormuzo sąsiauriu.

Didesnės naftos ir gamtinių dujų kainos didina transporto, gamybos ir logistikos sąnaudas, o tai ilgainiui atspindi ir maisto kainos. 

Be to, sutrikęs trąšų eksportas jau prisidėjo prie trąšų kainų augimo. Jei dėl išaugusių sąnaudų ūkininkai šiemet tręš mažiau, tai gali neigiamai paveikti derlių ir lemti didesnes žemės ūkio žaliavų kainas antroje metų pusėje ar kitais metai“, – prognozavo ekonomistė.

G. Ilekytės nuomone, maisto kainas vis labiau veikia ne tik geopolitiniai procesai, bet ir klimato kaita, kurios poveikį prognozuoti yra gerokai sunkiau. Pavyzdžiui, dažnesnės sausros, liūtys ar karščio bangos mažina žemės ūkio produkcijos derlių ir blogina jo kokybę, todėl kyla maisto žaliavų kainos.

Kartu ūkininkai ir maisto gamintojai yra priversti daugiau investuoti į rizikos valdymą – diegti išmanias laistymo sistemas, rinktis atsparesnes technologijas, naudotis draudimo apsauga.

„Nors tokios investicijos padeda prisitaikyti prie kintančių sąlygų, jos didina gamybos sąnaudas, kurios galiausiai atsispindi ir vartotojų mokamose kainose“, – teigė G. Ilekytė.

Baimei pagrindo mažiau

T. Povilauskas nurodė, kad maisto produktų kainos nedidėja ir maisto kainos (neįtraukiant nealkoholinių gėrimų) gegužę buvo 0,5 proc. mažesnės negu prieš metus. Labiausiai atpigo aliejus ir sviestas, daržovės, konditerijos ir grūdiniai maisto produktai. Labiausiai brango žuvys ir galvijų mėsa.

Ekonomistą stebina tai, kad pieno produktai, išskyrus sviestą, labai ir nesikoreguoja, nors žaliavinio pieno supirkimo kaina Lietuvoje per metus sumažėjusi daugiau negu trečdaliu.

„Tai, kad neturime maisto produktų infliacijos, susiję su tuo, ką matėme dar praėjusių metų antrą pusmetį ir šių metų pradžioje iki karo Irane, kai daugelio žemės ūkio produktų kainos pasaulyje arba mažėjo (pavyzdžiui, kavos ar kakavos pupelių, žaliavinio pieno), arba liko stabilios (pavyzdžiui, grūdų).

Kol kas energetikos kainų šuolis, matytas šių metų antrą ketvirtį, didelės įtakos žemės ūkio produktų kainoms nepadarė – grūdai tarptautinėje rinkoje kainuoja panašiai kaip ir prieš metus, pieno produktai nepabrango, todėl tikėtina, kad artimiausiais mėnesiais reikšmingesnės maisto produktų kainų infliacijos Lietuvoje ir neišvysime“, – ramino ekonomistas.

T. Povilauskas pozityvumo mato ir dėl to, kad orai šiemet nėra prasti daržovių ir vaisių ūkiams. Kita vertus, kaip pabrėžė ekonomistas, pakuotė brangsta ir tai didins galutinę maisto produktų kainos dedamąją.

Kitas daug metų besitęsiantis veiksnys – darbo jėgos sąnaudų didėjimas. 

Šiemet minimali mėnesio alga vėl augo 11 proc., tad šituos kaštus ir augintojai, ir perdirbėjai, ir prekybininkai natūraliai permeta į produktų galutinę kainą.

„Daugiau nerimo dėl galimos maisto produktų kainų infliacijos yra galvojant apie šių metų pabaigos, kitų metų maisto produktų kainas – vis vien pasaulyje grūdų, aliejinių sėklų derliui užauginti gali būti sudėta mažiau trąšų ir kitų išteklių, tad derliai gali būti prastesni, negu tikimasi. 

Tačiau to pasekmes aiškiai parodytų, jeigu imtų augti tokių žemės ūkio kultūrų kainos biržose, bet to kol kas nematyti“, – teigė ekonomistas.

Parengta pagal Alfa.lt