Mėsėdžius tautiečius vers vegetarais

Kęstučio Navicko vadovaujama Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pastebėjo, kad jau 20 metų 40 proc. visos paramos, kuri skiriama žemės ūkiui, tenka grūdų gamintojams. Nors grūdininkystė, anot K. Navicko, nesukuria didelės pridėtinės vertės. Grūdų užauginama tris kartus daugiau, nei reikia Lietuvos rinkai.

Organizatorių nuotr.

Kęstutis Navickas  / zum.lrv.lt/

Tad ministerija nusprendė, kad vietos rinkai nereikia tiek grūdų, avienos bei galvijienos. Verčiau daugiau paremti vaisių, daržovių, pieno, paukštienos gamintojus. Nes jie gamina didesnės pridėtines vertės produktus. Be to, Lietuva visiškai šiais produktais neapsirūpina. Pusę vaisių, daržovių ir kiaulienos tenka importuoti.

Tad 2021-2022 m. pagal Kaimo plėtros programos (KPP) priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas" ūkininkai iš viso galės pretenduoti į 227,6 mln. Eur paramą. Skirtą gamybos plėtrai, naujai įrangai, taršos mažinimui ir t.t.

Tiesa, ūkininkai turės ir patys investuoti pusę sumos.

Tad, jei užsimanys statyti naują karvių fermą, pusę tos fermos turės pasistatyti už savo pinigus. Pienininkams pagal šią KPP priemonę bus skirta 45 proc. visos paramos, nes Lietuvoje pieno perdirbėjams jau stinga vietinio pieno. Šią žaliavą tenka importuoti iš kitų šalių. Sodininkai, daržininkai, uogų augintojai gaus 18 proc., šiltnamiai - 8 proc., o likusią paramą lygiomis dalimis pasidalins kiaulininkystė ir paukštininkystė.

O kur žuvys?

Gal per greitai skubama keisti mūsų valgymo įpročius? Daugėjant Lietuvoje nelegalų, gali sumažėti kiaulienos poreikis, o šią mėsą teks pakeisti vietinei rinkai iki šiol ne itin paklausia aviena, grūdais, žuvimi?

Tačiau Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos vadovas Alfonsas Bargaila abejoja, ar kiaulieną pakeisime žuvimi:

Organizatorių nuotr.

„Aš nesu dietologas, žinau tiek, kad žvejojimo kvotų negauname. Lašišos jau neturėsime patys prisigaudę iš Baltijos jūros, tik atvežtinę iš Danijos, Norvegijos. Menkių - beveik 2,5 m. kvotų negauname ir dar porą metų negausime. Šprotai - mažiukai kaip šiaudai. 45 proc. mažiau sužvejojame strimelės, nors ji - Baltijos jūros silkė. Visai Lietuvai 1,5 tūkst. tonų strimelės - tai beveik nulis. Plekšnes dar galime žvejoti, stinta dar lieka, bet kiek jos ateis - nežinia.

Taip, žmonės perka žuvų, bet ji - atvežtinė, glazūruota, pilna vandens, sušaldyta.

Lietuva Baltijos jūroje turi priėjimą tik prie 4 proc. žuvies išteklių. Viską sprendžia didžiosios ES šalys. Nors ir turime savo komisarą Virginijų Sinkevičių, bet jis vienas negali nieko padaryti."

Nesaugus ūkininkas nerizikuos

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas Ignas Jankauskas stebėjosi, kodėl K.Navickas taip pasisako apie grūdininkus:

„Jau dešimt metų grūdininkų sektoriui mažinama parama, o pastaruosius 5 metus visai negauname. Grūdininkams tenka didžiulis krūvis, įgyvendinant ES žaliąjį kursą. Reikia ir reikės prisitaikyti prie naujų ekologinių reikalavimų. Ministerija nieko nepadeda, kad grūdininkystės pridėtinė vertė augtų. Tik kritikuoja, kad nieko nedarome.

Prie tam tikrų dalykų reikia pribręsti.

Galima uždirbti iš grūdų prekybos, bet plečiant grūdų perdirbimą, didinantį pridėtinę vertę, ateina ir tam tikros rizikos. Čia kaip šeimoje. Iš pradžių šeima dirba, kad patenkintų savo bazinius poreikius.

Kai uždirba daugiau pinigų, perka automobilį, investuoja į progreso dalykus. O kai šeima pasijunta visiškai finansiškai saugi, ryžtasi atlikti tokius dalykus, kurie yra rizikingi.

Kol ūkininkai nesijaučia saugūs, jie nerizikuos, nes grūdininkams stabdomos investicijos ir rizikuoti, didinant pridėtinę vertę, tektų savo pinigais. O kas rizikuos savo pinigais? Ministras K.Navickas uždarė bendradarbiavimą su daugeliu žemdirbių organizacijų, vadina mus lobistais, bet su mumis reikia kalbėtis."

Parama - akmuo po kaklu

Ekologišką ūkį turinti ūkininkė Aušra B., paklausta, ar imtų K.Navicko siūlomą paramą, iškart atsakė:

„Esu penkeriems metams paėmusi paramą ir matau daug trūkumų. Parama - kaip akmuo po kaklu. Žemės ūkis yra verslas, labai dinamiškas verslas. Joks gamybininkas negali numatyti, kas bus po dvejų ar penkerių metų. Tai absurdas. Situacija žemės ūkyje greitai keičiasi, o paramos sutartis tave į tokius rėmus įspaudžia, kad gali iki bankroto privesti.

Tokia parama tinka tik labai konservatyviam ūkininkui. Įspaudžia į rėmus auginti vieną daržovę, o dirvožemis per 5 metus keičiasi, tai daržovei jau netinka, ekologinės taisyklės keičiasi. Taisykles keičia kas du mėnesius, o tu nieko negali keisti.

Kas sutartyje parašyta - į akmenį įtašyta. Nelygiavertė santuoka. Žemės ūkis, kaip sakiau, yra dinamiškas verslas, o taisyklės nėra tokios dinamiškos.

Sako - mes jums laistymo sistemas duosime, bet vandens ištekliai priklauso ne Žemės ūkio, bet Aplinkos ministerijai. Aš investuosiu į laistymo sistemas, o Aplinkos ministerija gal išnuomos prūdą kitam savininkui.

O gal žemės nuomotojas man neleis jo žemę gręžti?

Kartais juokiuosi - vieni ima milijonus, o aš - tik 50 tūkstančių eurų, o įsipareigojimų, kaip paėmus tris milijonus."

Komentuoja Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas VILIONIS:

Organizatorių nuotr.

Kiek turėjome žemės ūkio ministrų - visi jie „rašė knygą". Baltą, mėlyną, žalią ir taip toliau.

Europos Sąjunga mūsų ūkininkams 770 milijonų davė, kad pasitrauktų iš žemės ūkio gamybos. Buvo Lietuvoje 257 tūkstančiai pieno gamintojų, o dabar liko tik 14 tūkst. Žmonėms neapsimoka gauti 12-15 centų už pieną, todėl kasmet po 16 tūkst. karvių Lietuvoje sumažėja.

Per Kaimo plėtros programą pienininkams duos 70 milijonų eurų, o šios paramos esmė - pieno gamyba kiekvieną mėnesį po 2-3 proc. mažėja. Lietuvaoje pieno pagaminama 130 tūkstančių tonų per metus, o dar 45 tūkst. tonų iš Latvijos ir Estijos atsivežame. Šiemet turime 1,3 mln. karvių, o kolūkių laikais - 3,7 mln.

Atėjo naujas ministras, duos 70 milijonų eurų dvejiems metams, bet niekas nepasikeis, nes žmonėms neapsimoka. Lietuvoje superkamo pieno kaina nesiekia ES vidurkio.

Lietuvoje - oligopolinė sistema. Ūkininkui nuo litro pieno lieka tik 22-23 procentukai nuo galutinės pieno kainos, o prekybininkas pasiima 39 proc. Ūkininkui lieka 10 ct už litrą, mineralinis vanduo už pieną brangesnis, nors darbo daug mažiau. Kieme gręžinį pasidarei - ir pumpuok.

Mūsų karvių fermose vidutiniškai laikoma 8,6 karvės. Latviai vidutiniškai laiko 100 karvių, o danai - 240 karvių vienoje fermoje. Žmonės dar laiko karvutes, gano pievose, patys jau būdami šešiasdešimtmečiai, bet dauguma jau pasitraukė.

Jei šiandien kas sumanytų statyti fermas, o statybinės medžiagos ir darbai brangūs - tektų vienos karvės vietai išleisti 14-20 tūkstančių eurų, o šimtui karvių - 1,5 mln. eurų, o čia duoda tik pusę sumos.

Kas ims iš bankų kreditus ir statys? Paskaičiuota, kad 3,2 tūkst. karvių ferma tik per 18 metų atsiperka. Žmonės gal „skreperių", barstytuvų nusipirks, bet jaunų ūkininkų tokiomis priemonėmis neprivilios naujų fermų statyti. Ta pagalba padės kaip numirėliui „krapylas". Ne laikas krapinti, kai jau miręs.

O ministras Kęstutis Navickas - jis turi gražiai šnekėti, žadėti, nes mes ministrą jau krapštome nuo kėdės. Jam svarbiau pelkės, paukščiukai, rudagalviai, nendrinukės...

Gauname pačias mažiausias išmokas ES. Anksčiau dar mažiau už mus gaudavo Portugalija, bet ir ta Lietuvą aplenkė.

Kokioje konkurencinėje kovoje su kitų šalių ūkininkais mes galime konkuruoti? Patys savo pinigus krapštome, o ateina ministras ir vaizduoja - aš čia duodu.

Nieko tu neduodi. Ūkininkui lieka tik nuplyšę „čeverykai".

Sidebar placeholder