Mokesčius sumokėjome. O kur pinigai? Ieškome, kur dingsta mūsų milijardai

Logika iš pirmo žvilgsnio geležinė. Kiekvieną mėnesį nuo atlyginimo nuskaičiuojami mokesčiai. Parduotuvėje beveik prie kiekvieno pirkinio sumokame PVM. Pilame degalus - mokame akcizą. Verslas moka pelno mokestį. Dar yra nekilnojamojo turto, žemės, įvairūs kiti mokesčiai ir rinkliavos. Pinigų valstybė surenka milijardus. Tai kodėl žmogus jų „nemato“?

Šįkart „Pajūrio karštų naujienų graibštas“ pabandė pasekti pinigų pėdsakais.

Pirmas netikėtumas: Lietuva nėra didžiausių mokesčių šalis

Pradėkime nuo pirmos teiginio dalies: ar Lietuvoje iš tikrųjų mokame ypač didelius mokesčius?

Palyginus visas mokesčių ir socialinių įmokų pajamas su šalies bendruoju vidaus produktu, Lietuva nėra tarp daugiausiai mokesčių surenkančių Europos Sąjungos valstybių. 2024 metais visoje ES mokesčiai ir socialinės įmokos sudarė apie 40 proc. BVP. Didžiausia mokestinė našta buvo Danijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje - ten šis rodiklis viršijo 45 proc. BVP. Lietuva pagal bendrą mokesčių naštą buvo gerokai žemiau ES vidurkio.

Taigi teiginys, kad esame viena labiausiai apmokestintų Europos valstybių, neatlaiko palyginimo. Tačiau čia atsiranda svarbus „bet“. Žmogus nemoka „mokesčių nuo BVP“. Jis mato savo algalapį, kainą degalinėje ir čekį prekybos centre. Todėl asmeninis mokesčių jausmas gali būti visai kitoks nei makroekonominė statistika. Ypač tuomet, kai žmogui atrodo, kad už sumokėtus mokesčius jis negauna pakankamai kokybiškų viešųjų paslaugų.

Kiek pinigų valstybė iš tikrųjų turi?

2026 metų Lietuvos valstybės biudžete kartu su Europos Sąjungos lėšomis numatyta apie 21,1 mlrd. eurų pajamų, o išlaidų - apie 27,5 mlrd. eurų. Kodėl išleidžiame daugiau, negu gauname?

Todėl, kad dalis išlaidų finansuojama skolinantis. Valstybės biudžetas nėra šeimos piniginė, kurioje teoriškai galima išleisti tik tiek, kiek tą mėnesį įdėta. Dar svarbiau - valstybės biudžetas nėra visi Lietuvos viešieji pinigai.

Atskirai veikia savivaldybių biudžetai, „Sodros“ sistema, Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti fondai. Todėl kartais viešojoje erdvėje lyginami skaičiai atrodo prieštaringi vien todėl, kad kalbama apie skirtingas pinigų dėžutes.

Pavyzdžiui, Lietuvos savivaldybių pajamos 2026 metais turėtų siekti beveik 7,5 mlrd. eurų. Tai net 12,1 proc. daugiau nei 2025 metais.

O vien Privalomojo sveikatos draudimo fondo metinis biudžetas siekia apie 4,3 mlrd. eurų. Maždaug 70 proc. jo išlaidų skiriama sveikatos priežiūros paslaugoms. Taigi valstybės pinigų pasaulis gerokai didesnis už vieną Seimo patvirtinamą biudžeto eilutę.

Iš kur tie milijardai atsiranda?

Didžiausias valstybės biudžeto maitintojas yra ne koks nors paslaptingas valstybinis pinigų fabrikas. Tai mes patys.

2026 metais vien į valstybės biudžetą be ES paramos suplanuota surinkti apie 17,3 mlrd. eurų. Didžiausias pajamų šaltinis yra pridėtinės vertės mokestis. Jo metinis planas siekia apie 7,54 mlrd. eurų.

Gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti valstybės biudžetui, - beveik 4 mlrd. eurų, pelno mokesčio - apie 2,24 mlrd., akcizų - beveik 2,28 mlrd. eurų.

Todėl frazė „valstybės pinigai“ iš esmės yra šiek tiek klaidinanti. Valstybė savo pinigų beveik neturi. Ji administruoja mūsų visų pinigus.

O kur jie išleidžiami?

Jeigu socialinių tinklų komentarai būtų vienintelis informacijos šaltinis, galėtum pagalvoti, kad didžioji biudžeto dalis išleidžiama ministerijų kabinetams, valdininkų atlyginimams ir naujoms kėdėms. Skaičiai rodo kitokį vaizdą.

Didžiausia 2026 metų viešųjų išlaidų kryptis - socialinė apsauga. Jai numatyta daugiau kaip 12,6 mlrd. eurų. Tai pensijos, įvairios socialinės išmokos, parama šeimoms ir kitos socialinės apsaugos išlaidos.

Sveikatos apsaugai skiriama beveik 4,8 mlrd. eurų. Švietimui - taip pat apie 4,8 mlrd. eurų. Gynybai - apie 4,9 mlrd. eurų.

Bendrosioms valstybės paslaugoms - apie 3 mlrd., ekonomikai - maždaug 2,1 mlrd., viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai - apie 1 mlrd. eurų. Kultūrai, poilsiui ir religijai skiriama beveik 947 mln., būstui bei komunaliniam ūkiui - 741 mln., aplinkos apsaugai - apie 515 mln. eurų.

Taigi didžioji dalis pinigų niekur nedingsta. Ji pavirsta pensijomis, gydytojų ir mokytojų atlyginimais, kompensuojamaisiais vaistais, policija, kariuomene, mokyklomis, socialinėmis išmokomis, keliais, apšvietimu, viešuoju transportu ir daugybe kitų dalykų. Problema ta, kad žmogus šito pavedimo savo banko sąskaitoje nemato.

Nemokama mokykla nėra nemokama

Čia slypi vienas svarbiausių mūsų santykio su mokesčiais paradoksų. Kai žmogui nuskaičiuojami 300 eurų mokesčių - jis tuos 300 eurų pastebi.

Kai jo vaikas ryte ateina į savivaldybės mokyklą, jis nemato, kiek tą dieną kainavo mokytojo atlyginimas, mokyklos šildymas, elektra, specialiojo pedagogo darbas ar pastato remontas. Važiuodami apšviesta gatve nematome sąskaitos už gatvės šviestuvus. Iškvietę ugniagesius negauname 700 eurų kvito. Patekę į ligoninę dažniausiai nematome tikrosios operacijos kainos. Kviečiant policiją nereikia prieš tai įvesti banko kortelės numerio. Pensiją gaunantis žmogus taip pat retai susieja ją su šiandien dirbančių žmonių mokamomis socialinio draudimo įmokomis.

Viešosios paslaugos yra paradoksalios: kuo sklandžiau jos veikia, tuo mažiau jas pastebime. Užtat vieną neužtaisytą duobę matome kiekvieną rytą.

Kodėl tuomet žmonėms atrodo, kad pinigai dingsta?

Čia socialinių tinklų komentatoriai jau turi daugiau pagrindo.

Pirma, Lietuvos viešieji finansai paprastam žmogui vis dar pateikiami pernelyg sudėtingai. Biudžeto dokumentuose gausu programų, asignavimų valdytojų, ekonominės klasifikacijos kodų ir lentelių. Informacija vieša, tačiau „vieša“ dar nereiškia „suprantama“.

Antra, žmogus mokesčius vertina ne pagal surinktų milijardų skaičių, o pagal rezultatą. Jeigu sumokėjus mokesčius pas gydytoją reikia laukti kelis mėnesius, kelias duobėtas, o vaiko mokykloje trūksta mokytojų, natūraliai kyla klausimas: „Tai kur eina mano pinigai?“

Ir tai jau nėra kvailas klausimas. EBPO 2025 metų Lietuvos ekonomikos apžvalgoje atkreipė dėmesį į gana nepatogią aplinkybę: Lietuvos viešasis sektorius, palyginti su kitomis EBPO šalimis, yra nemažas, tačiau reikšminga visuomenės dalis nėra patenkinta gaunamų viešųjų paslaugų kokybe. EBPO rekomenduoja nuosekliau vertinti viešųjų išlaidų efektyvumą.

Trečia, problema yra pasitikėjimas. 2025 metais tik 36 proc. Lietuvos gyventojų teigė stipriai arba gana stipriai pasitikintys nacionaline valdžia. EBPO vidurkis buvo 40 proc. Politinėmis partijomis Lietuvoje pasitikėjo vos 19 proc. apklaustųjų. Kai nepasitiki pinigų valdytoju, pradedi įtariau vertinti ir tai, kaip jis leidžia pinigus.

Gal žmogui reikėtų atsiųsti jo „valstybės čekį“?

Čia valstybė galėtų padaryti stebėtinai paprastą dalyką. Kasmet kiekvienas gyventojas galėtų gauti suprantamą vieno puslapio ataskaitą:

Per metus sumokėjote maždaug X eurų mokesčių ir socialinių įmokų. Iš 100 jūsų sumokėtų eurų apytikriai tiek teko pensijoms ir socialinei apsaugai, tiek - sveikatai, tiek - švietimui, tiek - gynybai, tiek - keliams, policijai, kultūrai ir valstybės valdymui.

Ne 400 puslapių biudžeto projektą. Ne Excel lentelę su kodais. Vieną suprantamą žmogaus „valstybės čekį“.

Savivaldybės galėtų daryti tą patį: parodyti, kiek kainavo vieno gyventojo miesto gatvės, mokyklos, darželiai, viešasis transportas, kultūra, sportas ir administracija.

EBPO šiemet paskelbtoje ataskaitoje apie visuomenės ir biudžeto santykį pabrėžia būtent tai: vien formaliai paskelbti biudžeto dokumentus neužtenka. Viešuosius finansus reikia žmonėms paaiškinti suprantama kalba, o piliečiams suteikti realias galimybes dalyvauti sprendžiant, kam skirti pinigus.

Beje, Lietuva jau turi viešų biudžeto svarstymų ir galimybių teikti pasiūlymus Seime - EBPO tai net pateikia kaip vieną piliečių įtraukimo pavyzdžių. Tačiau tarp galimybės dalyvauti ir jausmo, kad žmogus tikrai supranta biudžetą, dar lieka nemažas tarpas.

Tai vis dėlto - pinigai dingsta ar ne?

Ne. Teiginys, kad „mokame mokesčius ir nežinia, kur dingsta pinigai“, pažodžiui nėra teisingas. Kur pinigai skiriami, galima nustatyti gana tiksliai. Valstybės ir savivaldybių biudžetai vieši, jų vykdymas skelbiamas, egzistuoja Valstybės kontrolė, Seimo priežiūra ir kitos kontrolės sistemos.

Bet komentare slypi kita, kur kas rimtesnė mintis. Žmonės ne visada mato aiškų ryšį tarp sumokėtų mokesčių ir gaunamos paslaugos.

Ir šito jausmo negalima atmesti vien sakant: „Visos lentelės juk paskelbtos internete.“ Valstybės pareiga nėra tik teisėtai surinkti ir išleisti pinigus. Ji dar turi gebėti paaiškinti žmogui, ką už tuos pinigus jis gavo. Nes mokesčių mokėtojas nėra valstybės rėmėjas. Jis yra jos akcininkas. O akcininkui priklauso ne tik sąskaita, bet ir suprantama ataskaita.

© Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininkas Audrius Morkūnas. Akcija "Šioje šalyje nėra vietos šešėliui". „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

„Graibšto“ verdiktas

Teiginys: „Mokame didelius mokesčius, o pinigų nematome“

2 iš 5 gintariukų.

Kodėl ne nulis? Todėl, kad žmonių nepasitenkinimas viešųjų paslaugų kokybe ir nepakankamai suprantama komunikacija apie biudžetą yra reali problema. Ne visada lengva suprasti, kiek sumokėtų mokesčių pavirsta konkrečia paslauga ir ar tie pinigai panaudojami efektyviausiai.

Kodėl tik du? Todėl, kad pinigai niekur paslaptingai „nedingsta“, o Lietuva pagal bendrą mokesčių ir socialinių įmokų santykį su ekonomikos dydžiu nėra tarp labiausiai apmokestintų Europos valstybių. Daugiausia milijardų keliauja labai žemiškoms reikmėms: pensijoms, sveikatos apsaugai, švietimui, gynybai, socialinei paramai ir savivaldybių paslaugoms.

Tad problema greičiau ne ta, kad nematome, kur yra pinigai. Problema ta, kad valstybė dar pernelyg retai suprantamai parodo, ką už savo pinigus gavome.