Po studijų Vilniuje ir užsienyje perspektyvūs architektai pasirinko Klaipėdą: savo darbais kuria naują miesto veidą

Kodėl Klaipėda architektams nurungė kitus miestus ir kokių pokyčių norėtųsi studijos „Altitudes“ duetui?

G. Antanaitytė – atestuota architektė, studijavusi VILNIUS TECH, mokslus tęsusi Katalonijoje ir Turine.

Architektė projektavo įvairius kultūros, gyvenamosios paskirties objektus, interjerus, rengė galimybių studijas.

Žymesni architektų studijos „Altitudes“ architektės G. Antanaitytės bendri projektai – bendrovės „Smiltynės perkėla“ naujojo terminalo, Palangos kino teatro „Naglis“, Klaipėdos dujų fabriko konversijos projektai, rašoma „Klaipėda ID“ pranešime žiniasklaidai.

Jos gyvenimo ir profesinis partneris A. Laurinaitis taip pat mokėsi VILNIUS TECH, toliau studijavo „Architectural Association School of Architecture“ Londone, projektavo didelio masto komercinius, kultūrinius, gyvenamuosius projektus, interjerus Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje bei Lietuvoje.

– Abu esate mokęsi ir dirbę Vilniuje bei didžiuosiuose užsienio miestuose. Kodėl vis dėlto nusprendėte apsistoti ir kurti Klaipėdoje?

Gerda: Gyvenau Turine, Tokijuje, Barselonoje – baigusi studijas šiame mieste galvojau, ką veikti, svarsčiau darbo pasiūlymą Berlyne. Vis dėlto grįžusi vieną saulėtą rudens savaitgalį į Klaipėdą apsisprendžiau čia pasilikti.

Gyvenant svetur reikia viską kurtis iš naujo, svetur niekada nesijausi savas.

Kitas svarbus argumentas man buvo šeima. Esu antros kartos klaipėdietė – aš ir mano tėtis esame gimę čia, čia gyvena mano visa šeima, su kuria norisi susitikti, bendrauti, paminėti šventes.

Gyvenimą, kokio nori, galima susikurti visur – tam nereikia būti toli.

Andrius: Esu gimęs Marijampolėje, bet daugmaž prieš 25 metus tėvai persikėlė gyventi į pajūrį ir nors teoriškai esu suvalkietis, bet vis tiek daugiausiai laiko esu praleidęs Klaipėdoje ir laikau save klaipėdiečiu.

Kaip ir Gerdai, taip ir man teko studijuoti ir dirbti užsienyje – labiausiai fokusavausi į Londoną. Tačiau galiausiai į Klaipėdą grąžino meilės reikalai.

– Ar nekilo minčių po studijų likti sostinėje? Didesnis miestas, daugiau galimybių ir nebūtumėte per daug nutolę nuo šeimos...

Gerda: Studijuodama Vilniuje įgijau bakalauro, magistro diplomus. Vilniuje yra pagrindinės architektūros studijos, po jų beveik visi jaunieji architektai ir lieka šiame mieste. Galbūt likti Vilniuje būtų buvę paprasčiau – lengviau rasti darbo, bendras kūrybinis laukas.

Bet neprisijaukinau Vilniaus ir visada galvojau, kad reikia save realizuoti ten, kur galbūt labiau manęs reikia, negu bandyti spraustis ten, kur visi.

Andrius: Vilnius palankus norintiems dirbti didelėje architektų kompanijoje, o Klaipėda yra geras viduriukas: galime dirbti sau ir šalia turėti artimuosius, savo aplinką.

– Kartu kuriate, gyvenate, neseniai susilaukėte dukrytės... Kaip sekasi viską suderinti?

Gerda: Kūrybinėje srityje turėjome trumpą pauzę, bet jau pasikeisdami grįžome į darbus.

Kūrybinio proceso metu, generuojant pagrindinę idėją, mums tenka ir pasiginčyti, bet visada diskutuojame ir priimame geriausią variantą. Įgyvendindami projektus esame pakankamai susistygavę: Andrius užsiima brėžiniais, technologija, o aš – teisiniais dalykais, komunikacija.

Andrius: Pakankamai gerai žinome vienas kito stiprybes, kad galėtume kartu sėkmingai dirbti ir būtume gera komanda. Buvimas stipriems skirtinguose dalykuose ir daro mūsų komandą stipria.

Kylant naujiems klausimams, randame naujus atsakymus, o projektai tampa geresni, kai mes patys tobulėjame.

– Kuo jus, kaip architektus, domina Klaipėda, kokias jos teikiamas galimybes įžvelgiate?

Gerda: Klaipėdos architektūriniame lauke nėra tokia didelė konkurencija ir mes vieni kitiems esame ne konkurentai, o kolegos, mūsų bendruomenė – draugiška, geranoriška.

Tuo pačiu užsakovams, kurie vertina kokybišką architektūrą, yra palankiau, kai architektas yra vietinis, nes jis geriau žino aplinką, su juo paprasčiau bendrauti.

Andrius: Man atrodo, kad Klaipėda mėgina save iš naujo atrasti ir suprasti, koks yra miesto santykis su jūra, uostu, žemynine dalimi, o tai atveria naujų galimybių. Miestas vystosi, atsiranda naujų teritorijų ir kyla naujų klausimų.

– Ar Klaipėda vis dar ieško savo tikrojo identiteto?

Andrius: Taip, man atrodo, kad vis dar ieško. Ir tai yra geras požymis, nes joks miestas neturi nustoti keistis, miestas turi kas kartą save atrasti, nes kinta jame gyvenančių žmonių poreikiai.

Kaita yra gyvo miesto požymis.

Gerda: Klaipėdoje gyvenu daugiau nei dešimt metų ir jaučiu pokytį į gera: nors anksčiau miestas buvo šiek tiek primigęs, bet dabar tvarkomos viešosios erdvės, vystomi nauji projektai, daug investuojama į gatvių, aplinkos tvarkymą, atgyja senamiestis, centras, meno erdvės – ten gyvenimas dūzgia.

– Kuo Klaipėda, jūsų akimis, yra unikali?

Gerda: Tai yra vienintelis didelis miestas-darbininkas prie jūros. Palanga, Šventoji arba Neringa yra kurortai, skirti atvykstantiems poilsiautojams, o Klaipėda – nenurimstantis uostamiestis – uždirba pajamas.

– Koks to darbininko rūbas? Ar jums norėtųsi, kad darbininkas dar šiek tiek pasitemptų?

Gerda: Visada norisi geriau, ypač kalbant apie kokybę. Jei norime kurti progresyvaus miesto įvaizdį, kuris trauktų talentus, pirmiausia turėtų būti investuojama į viešąją infrastruktūrą, aplinką. Turėtume siekti kokybės, sukurti geriausius sprendimus Lietuvos ar net Europos mastu.

Klaipėdoje imant įgyvendinti tokias idėjas kaip, pavyzdžiui, kartais sklandančią mintį uostamiestį paversti lyderiaujančiu dviratininkų miestu, reikėtų nepamiršti kokybės: įrengti itin kokybiškus dviračių takus, kad žmonės norėtų persėsti į bemotorį transportą, galbūt net įrengti bemotorių transporto priemonių greitkelį, jungiantį pietinę miesto dalį su pajūriu ir kitus pajūrio dviračių takus.

Norint akcentuotis į kokybę reikia ambicijų ir užsispyrimo. Miesto įvaizdžio gerinimas galėtų būti skiriamasis bruožas, pritrauksiantis žmones čia gyventi.

– Ką pirmiausia norėtumėte keisti, tobulinti savo mieste?

Gerda: Visiems klaipėdiečiais, o ypač architektams, norisi miestą pritraukti kuo arčiau vandens. Klaipėda yra prie trijų vandenų: jūros, Kuršių marių, Danės upės, tačiau iš aiškių rekreacinių erdvių turime tik pajūrį.

Tačiau norėtųsi, kad tiesiai iš senamiesčio galėtume patekti prie vandens ir tikrai pajustume, jog esame uostamiestyje.

Kadangi esame dviračių entuziastai, norėtųsi minėtos kokybiškos dviračių infrastruktūros. Tam Klaipėda itin palanki, turi daug rekreacinių vietų ir tereikia nedidelio postūmio, kad miestas sužibėtų.

Norėtųsi pokyčių ir tvarkant gatves. Nors vieni giria, kiti peikia Vilniaus atvejį, tačiau iniciatyva humanizuoti gatves yra sveikintina.

Gatvės skirtos ne tik transporto tranzitui, jos yra visų miestiečių erdvės, viešosios erdvės, kurios turi būti priderintos prie aplinkos, jose įrengtas tinkamas apšvietimas, apželdinimas ir poilsio erdvės. Tai yra kitas miesto veidas, kurį mato atvykę miesto svečiai.

Tai taip pat yra kasdienis, bet visų be perstojo naudojamas elementas. Turint kokybišką viešąją aplinką kyla pasididžiavimas savo miestu.

Andrius: Geras pavyzdys galėtų būti Klaipėdos H. Manto gatvė – plati, bet ne intensyviai naudojama. Joje yra daug parduotuvių ir restoranėlių, tačiau joms gan sunkiai sekasi.

Jei prioritetą šioje gatvėje skirtume žmonėms, tai atneštų naudą ne tik praeiviui, kuris naudojasi šaligatviu, bet ir pačiam miestui, aplinkiniams verslams.

Pastebiu, kad dažnai miesto bėdos sprendžiamos fragmentiškai, todėl norėtųsi palinkėti strategijos, tikslinio mąstymo, kokybės.

– Kaip jūsų įgyvendinami projektai keičia Klaipėdos veidą?

Gerda: Labai džiaugiamės, kad pradedamas įgyvendinti naujojo Smiltynės perkėlos terminalo projektas – bus sukuriama papildoma viešoji erdvė prie marių, prie vandens.

Smiltynės perkėlos pastatas statomas Kuršių marių krantinėje, kuri yra jūros vartai į Lietuvą, kur per Kuršių marias atplaukia jachtos, keltai, todėl tikimės, kad pastatas papuoš krantinę, uostą, prisidės ne tik prie uosto industrijos, bet ir paskatins toje teritorijoje atsirasti naujiems gyvenimo fragmentams.

Tai mums itin svarbus ir įdomus projektas.

Tarp kitų reikšmingesnių projektų galima paminėti itin nestandartinį projektą – Klaipėdos dujų fabriko erdvių pritaikymą senovinių automobilių muziejui, kuris bus netrukus atidarytas visuomenei.

Taip pat kartu su architekte Ramune Staševičiūte į Klaipėdos kultūros fabriką rekonstruotas senasis tabako fabrikas, kuriame atsirado ir darbo bei kultūros erdvės bei buvęs silkių sandėlis, pritaikytas poilsio, prekybos, administracinėms ir gyvenamosioms patalpoms.

Andrius: Iš savo pusės dar galėčiau pridėti kartu su architektūros studija A405 įgyvendintą „Mercedes“ automobilių salono projektą – tai buvo pirmas su kolegomis Klaipėdoje kurtas objektas. Kadangi jis įsikūręs prie miesto, yra lyg simboliniai vartai į Klaipėdą.

Gerda: Labai tikimės, kad savo kūrybinėmis mintimis prisidedame prie miesto gražinimo.

sc.bns.lt