Povilas Gylys: Cunamis Europos dujų ūkyje

Per labai trumpą laiką, per keletą mėnesių, Europos dujų ūkyje įvyko milžiniški, kai kas sako - katastrofiški, pokyčiai. Tame ūkyje lengvai raibuliuojančios kainų bangelės virto kainų cunamiu. Prieš metus pusantrų 1000m3 dujų kainavo mažiau nei 100 $ (kažkur mačiau net skaičių 34$).

Dar šių metų rugpjūčio mėnesį tas pats gamtinių dujų kiekis kontinentinėje biržoje buvo perkamas už 500 $. Prieš mažiau nei savaitę ta kaina šoktelėjo iki 1400 $ , o po dienos viršijo 1900 $ ribą.

Toks daug kam netikėtas dujų kainų cunamis sukėlė ne tik psichologinį, bet ir ekonominį bei politinį šoką kontinente. Juk tas kainų potvynis gali reikšti mirtiną smūgį verslams.

Pirmiausia, energijai imliam ir mažam bei vidutiniam bizniui. Ir, aišku, namų ūkiams.

Pirmiausia mažas pajamas turintiems gyventojams, kurie dujas naudoja būsto apšildymui bei maisto ruošimui.

Patikslinsiu situacijos vertinimą- kainų cunamis palietė ne visą kontinento dujų ūkį, o tik tą jo dalį, kuri perka dujas per dujų biržas.

Dujų biržoje kainos nuolat svyruoja, kartais tas svyravimas virsta cunamiu, priklausomai nuo situacijos ūkyje duotu metu.

Kitaip sakant, šioje dalyje kainas pagal Briuselio užmanymą turėtų lemti rinkos jėgos (mano manymu, tai - rinkos iliuzionizmas).

Ta dalis apima maždaug 50 proc. Europos dujų ūkio.

Kitą pusę sudaro dujų tiekimas pagal ilgalaikius kontraktus su dujų tiekėjais. Tuose kontraktuose dujų kaina yra stabili ir gerokai mažesnė.

Ji šiuo metu varijuoja kažkur tarp 200- 270 $ už 1000 m3.

Dujų vartotojai gali rinktis tarp garantuotų dujų tiekimų už nemažą, bet pakeliamą kainą arba rizikuoti ir tikėtis produktą nusipirkti, tarkim, už mažiau nei 100 $.

Kurį laiką pasirinkę riziką subjektai buvo laimėtojai- jie pirko dujas po šimtinę dolerių ir net mažiau. Šiandien jie- katastrofiškoje būsenoje.

Dujų kaina biržose ne tik milžiniška, bet ir galopuojanti - anądien 500 $, o kitądien vos ne 2000 $.

Ekspertai esamą padėtį aiškina pateikdami dvi priežastis. Viena vertus, pastaruoju metu Europoje išaugo paklausa dujoms. Ir tai sąlygojo popandeminis ekonomikos atsigavimas bei tai, kad po praeitos šaltos žiemos su

mažėjo dujų atsargos saugomos požeminėse saugyklose. Tas patuštėjusias saugyklas reikia pripildyti didesniu nei įprasta dujų kiekiu. Kas ten žino- ateinanti žiema gali būti tokia pat šalta kaip ir praėjusi.

Ne visi ekspertai mini, bet, mano manymu, labai svarbus yra dar vienas paklausos pusėje veikiantis veiksnys- spekuliacinis elgesys dujų ūkyje.

Spekuliantams nestabili padėtis yra gera proga pasipelnyti iš bėdos keliant paniką, ažiotažą.

Paklausa dujoms padidėjo, tačiau ne taip drastiškai, kaip bando visus nuteikti spekuliantai.

Kartu tenka konstatuoti ir kitą faktą- pasiūlos pusėje Europai susiklostė taip pat nepalanki padėtis. Dalį dujų kontinentas įsigyja per suskystintų dujų terminalus.

Tačiau pastaruoju metu suskystintų dujų srautai judėjo ne Europos, bet Azijos, pirmiausia Kinijos, link. Nes ten kainos buvo aukštesnės. Todėl Kataro, JAV bei kitų šalių dujų tiekėjai ir pasuko Rytų link.

Norvegija yra stambus dujų tiekėjas ES šalims, tačiau jos ištekliai senka ir ji negali staigiai ir ženkliai padidinti dujų tiekimo per savo dujotiekius.

Kito tiekėjo- Alžyro galimybės šiuo požiūriu irgi ribotos.

Rusijos dujos yra atskiras ir ne vien rinkos ekonomikos klausimas. Rusija ES tiekia apie 43 proc. dujų.

Ji tą tiekimą ilgą laikė vykdė per Ukrainos bei Baltarusijos-Lenkijos teritorijas nutiestus dujotiekius.

O paskutiniu metu taip pat ir per „jūrinius" dujotiekius - Pietų srautą(Juodoji jūra) ir Šiaurės srautą (Baltijos jūra).

Visi žinom, kad tarp ES ir Rusijos federacijos vyksta hibridinis karas- kariaujama visuose frontuose, išskyrus karinį. Taigi, vyksta ir ekonominis karas.

Tiesa, vengiant totalios abiem pusėm pražūtingos konfrontacijos.

Minutėlei įsivaizduokim, kad dujų tiekimas iš Rusijos sustoja visiškai. Europa negauna dujų ir šąla, o Rusija netenka milžiniškų finansinių išteklių..

.Pasakyta rodo, kad abi pusės dujų tiekime yra viena nuo kitos priklausomos. Ir kad, kalbos apie laisvos rinkos santykius rusiškų dujų tiekime Europos šalims yra, kaip minėta, ekonominis iliuzionizmas.

Rusija šiandien vykdo savo ilgalaikius dujų tiekimo Europai kontraktus. Problema- kaip patenkinti padidėjusią realią dujų paklausą ir prigesinti spekuliacines aistras dujų biržose.

Pagelbėtų papildomi rusiškų dujų tiekimai.

Tačiau iki šiol RF nebuvo linkusi didinti pardavimo apimčių. Ką kas besakytų, akivaizdu, kad tolesni įvykiai dujų ūkyje nemažu laipsniu priklausys nuo Rusijos politinių sprendimų.

Juos lems keli veiksniai- Šiaurės srauto ateitis ir ilgalaikiai tos šalies tikslai energetiniuose santykiuose su ES.

Vyksta didelis politinis lošimas. Rusija nori įgyvendinti savo dujų dujų tiekimo srategiją: šalia Pietų, ar kitaip vadinamo turkiško, srauto turėti veikiančią ir antrą Šiaurės srauto projekto dalį.

Ji akivaizdžiai nori ir iš Pietų, ir iš Šiaurės apeiti Ukrainą ir Lenkiją.

Šiuo metu per Baltijos jūrą nutiesta Šiaurės srauto antroji magistralė. Bet ES yra jėgos, kurios priešinasi jos sertifikavimi, įteisinimui. Rusai siekia to įteisinimo.

Dabar, praūžusio dujų kainų cunamio sąlygomis, jie turi politinę galią paspausti europiečius.

Berašant šį tekstą atėjo žinia, kad V. Putinas pareiškė, jos Rusija pasiruošusi prisidėti prie dujų kainų stabilizavimo. Iš karto po šio pareiškimo tos kainos sumažėjo maždaug aštuoniais šimtais dolerių už 1000 m3 dujų.

Tai dar vienas įrodymas, kad kontinento dujų ūkyje nėra laisvos rinkos ir kad politiniai veiksniai čia vaidina labai svarbų vaidmenį.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder