Šakočių receptas į Kretingą – išvien su kepėja iš Kauno

Į bendrovę „Amazis“ sviestinių šakočių receptas atkeliavo kartu su joje pradėjusia dirbti konditere I. Žvirbliene. Meistrė sakė šakočius kepanti jau daugiau kaip 15 metų – anksčiau dirbo Kaune ir Garliavoje, o įmonėje „Amazis“ įsidarbino prieš 7-erius metus. Čia ir tapo šakočių kepimo pradininke. „Esu meilės emigrantė Žemaitijoje, – juokavo moteris. – Kai atvykau iš Kauno, pasiūliau savo paslaugas būtent šiai įmonei, įdarbino, joje ir likau. Jeigu žmonėms nepatiktų mano kepiniai, tikrai šio darbo nedirbčiau.“

I.Žvirblienė neslėpė, kad būtent meilė savajam darbui ir geri pirkėjų atsiliepimai apie jos kepinius lėmė, kad kasdien ir pati „kepa“ prie krosnių, pakeldama didžiulį karštį.

Šakočių gamyba prasideda nuo tešlos – nuo daugybės kiaušinių ši geltonuoja didžiuliame kubile: iš jo meistrė semia ir masę pila ant volų, o po to krosnyse ant skrundančių kepinių vis užpila nutekėjusią tešlos masę. Patalpoje pasklinda nosiai malonus kvapas. Tokiame, atrodytų, monotoniškame gamybos procese, meistrės žodžiais, yra savito žavesio, nes laukiama galutinio rezultato – spygliukais išsidabinusio kepinio, kuris sviesto skoniu pamalonins smaližių gomurį.

Perdien iškepama nuo 42 iki 70 kg šakočių, kurių dydis ir svoris įvairuoja nuo 150 g iki 5 kg. Kiekvienam kepiniui iš anksto parengiamos specialios formos, kurios krosnyje nuolat sukasi aplink savo ašį. Šakotis vis auga, ant jo sluoksniais pilant skystą masę. Šakočio spygliukų dydis priklauso nuo meistro gebėjimo staigiai užpilti tešlą. Šakotis, priklausomai nuo laukiamo gaminio dydžio, kepa nuo 1 val. 10 min. iki 2,5 val.

Kaip ir kiekvienas konditeris, konkretaus savojo produkto recepto I. Žvirblienė neišdavė, tačiau patikino, kad sviestinių šakočių skonis priklauso nuo kokybiškų produktų – ji maišo tik 82 proc. riebumo sviestą, ne mažiau kaip 30 proc. riebumo grietinę, kiaušinių įsigyjama tik iš ūkininkų. Prie kepinio sėkmės dar prisideda meistrės įgūdžiai ir meilė šiam darbui. Šakočiai taip pat dekoruojami įvairiomis konditerinėmis puošmenomis.

Įmonės „Amazis“ direktorius Jūris Sarmolotovas patikino, kad jų įmonė nuolat ieško naujovių, ir pajuokavo, kad sėkmė kartais ima ir pati nukrinta iš dangaus. „Šakotis pas mus atsirado, kai atėjo dirbti Irena, atsinešdama savąjį receptą, o aplink ją susibūrė komanda. Mes pašmaikštaujame, kad Irena ištekėjo ne tik už žemaičio, bet ir už šakočių, – šakočiui ir jo gamybos meistrei gerų žodžių negailėjo J. Sarmolotovas. – Man atrodo, kad šakočius žmonės pradėjo kepti nuo to tada, kai Dievas sukūrė žemę. Šakočiai visuomet paklausūs. Šis kepinys yra labai patogus ir prekybininkams, ir pirkėjams, nes jo galiojimo laikas gana ilgas. Kokį kitą kepinį rastumėte, kuris nuo pat iškeliavimo iš krosnies tiek ilgai išlaikytų visas savybes?“

Bendrovės vadovo žodžiais, jų gaminami šakočiai realizuojami ir stambiuose prekybos tinkluose, ir mažose parduotuvėse, bakalėjose. Išvežami ir į užsienį, juos ypač mėgsta italai, vadindami šį gardėsį skaniąja valgoma eglute.

Įmonės „Amazis“ šakočių paklausa Žemaitijoje ypač padidėja prieš didžiąsias šventes – Kalėdas, Mokytojų dieną, Derliaus šventes ir kitomis progomis.

---

Šakotis – tuščiaviduris konditerijos kepinys, savo forma primenantis eglutę, vokiečių kulinarinio gaminio – baumkucheno (vok. medis ir pyragas) – atmaina. Pagal skersinį gaminio pjūvį galima suskaičiuoti, kiek sykių pilta tešla.

Jau XV a. žinoma apie šakočio kepimą Europoje. Jį kepdavo vienuoliai, receptus laikė didelėje paslaptyje. Iš viso žinoma apie 60 receptų. Manoma, kad į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pradžioje.

Į šakočius panašūs kepiniai kepami ir kitose šalyse, be Vokietijos, dar Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Japonijoje.