Švedijos paradoksas: šalies šiukšlės virto energija, o svetimų atliekų čia vis dar negana

VE.LT

2026-09-03 06:58

Švedijoje šiukšlės gali turėti kur kas didesnę vertę nei vien vieta konteineryje. Atliekos, kurių kitos šalys nenori ar negali efektyviai sutvarkyti, keliauja į Švediją, kur jų utilizavimas gali būti apmokestinamas, o iš likutinių atliekų gaunama energija.

Tačiau šios sistemos esmė slypi ne vien deginimo jėgainėse – prieš tai atliekos rūšiuojamos ir perdirbamos.

Tampa kuru elektrą ir šilumą gaminančioms jėgainėms

Vienos šalys skęsta atliekose ir ieško vietos naujiems sąvartynams, o Švedija dešimtmečius kūrė visiškai kitokią sistemą. Šioje šalyje šiukšlės rūšiuojamos, perdirbamos, o tai, ko nebeįmanoma panaudoti, tampa kuru elektrą ir šilumą gaminančioms jėgainėms.

Dėl to Švedija kasmet importuoja milijonus tonų atliekų iš kitų Europos valstybių. Skamba absurdiškai, tačiau užsienio šiukšlės švedams tapo ne problema, o žaliava.

Švedai atliekas pavertė ne šiukšlynais, o energija

Švedijos istorija su atliekomis prasideda ne nuo šiukšlių deginimo. Priešingai, šalies sistema paremta mintimi, kad, kuo mažiau atliekų apskritai lieka neperdirbtų, tuo geriau.

Tai reiškia, kad atliekos pirmiausia rūšiuojamos ir perdirbamos, o tai, ko nebegalima panaudoti kitu būdu, gali būti sudeginama specialiose atliekų energetinio panaudojimo jėgainėse.

Tokiose jėgainėse atliekos nėra tiesiog sudeginamos ir pamirštamos. Išsiskyrusi šiluma panaudojama elektros energijai gaminti, o kartu gaunama šiluma tiekiama į centralizuoto šildymo sistemas.

Ir čia prasideda įdomioji istorijos dalis.

Švedijoje centralizuotas šildymas naudojamas daugiau nei pusėje gyvenamųjų namų. Tad tai, ką viena šeima išmeta į šiukšlių konteinerį, tinkamai sutvarkius gali tapti dalimi energijos sistemos, kuri šildo kitus namus.

Šiukšlių tiek neužtenka? Švedija jų atsiveža iš kitų šalių

Švedija iš tiesų importuoja didžiulius atliekų kiekius.

2024 m. į šalį per sieną pateko apie 3,86 mln. tonų atliekų. Didžiausi jų kiekiai atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Italijos.

Šis faktas internete ne kartą buvo paverstas skambiu mitu: esą Švedija taip gerai rūšiuoja ir perdirba, kad savo šiukšlių jai nebeužtenka energijai gaminti, todėl tenka jų pirkti iš kitų valstybių. Tačiau realybė šiek tiek kitokia.

Švedijos atliekų energetikos sistema nėra priklausoma vien nuo užsienyje surinktų šiukšlių. Jei importuojamų atliekų nebūtų pakankamai, jėgainės galėtų naudoti kitą kurą, pavyzdžiui, biokurą.

Tačiau tai nekeičia pagrindinio paradokso: šalis, kuri pati itin daug dėmesio skiria atliekoms tvarkyti, gali priimti kitų valstybių šiukšles ir iš jų gauti naudos.

Švedijos energetikos įmonės užsienio atliekas ne tik gauna. Už jų utilizavimą jos taip pat gali imti mokestį. Kitaip tariant, schema atrodo beveik apversta aukštyn kojomis.

Viena šalis turi atliekų, kurių nenori ar negali efektyviai sutvarkyti. Ji sumoka už jų utilizavimą. Švedijos įmonė atliekas priima, sudegina specialioje jėgainėje, o iš proceso gauna energiją.

2013 m. Švedijos visuomeninis transliuotojas SVT skelbė, kad energetikos įmonės iš užsienio atliekų deginimo gavo apie 798 mln. Švedijos kronų.

Naujesnių duomenų apie tokias pajamas rasti sunkiau, nes pati Švedijos atliekų tvarkymo asociacija nurodo, kad ši informacija yra komercinė paslaptis.

Švedai nepuolė visko tiesiog deginti

Čia ir slypi didžiausias skirtumas nuo paprasto principo „turime šiukšlių – sudeginkime“. Švedijos sistema nėra paremta vien atliekų deginimu. Priešingai, atliekų energetinis panaudojimas yra viena iš grandžių.

Šalis daug metų investavo į rūšiavimą, perdirbimą ir centralizuotą šilumos tiekimą. Todėl tai, kas kitur dažnai atsiduria sąvartyne, gali būti nukreipta į kitą panaudojimo etapą.

2022 m. Švedijoje buvo sutvarkyta daugiau kaip 20 mln. tonų šalies atliekų, o maždaug 6,68 mln. tonų panaudota energijai išgauti.

Tai nereiškia, kad kiekvienas plastikinis butelis Švedijoje galiausiai pavirsta kilovatvalande. Atliekų tvarkymo grandinėje pirmiausia svarbus jų rūšiavimas ir perdirbimas, o deginamos likutinės atliekos, kurių nebepavyksta panaudoti kitu būdu.

Ir čia atsiranda pamoka, kuri aktuali ne tik Švedijai. Vien pastatyti modernią šiukšlių deginimo jėgainę neužtenka. Reikia, kad visa sistema veiktų nuo žmogaus virtuvėje stovinčių atliekų dėžių iki pramoninių įrenginių.

Jeigu gyventojai nerūšiuoja atliekų, jeigu perdirbti tinkamos medžiagos sumaišomos su viskuo kitu, o sąvartynas tampa paprasčiausiu sprendimu, jokia įspūdinga jėgainė savaime problemos neišspręs.

Švedijos atvejis įdomus būtent tuo, kad atliekų tvarkymas tapo ne vien valstybės institucijų užduotimi, bet ir kasdieniu visuomenės įpročiu.

Europoje atliekų problema niekur nedingo

Šiukšlių kiekiai auga, o valstybėms tenka spręsti, ką daryti su tuo, ko visuomenė nebesunaudoja. Vienoms šalims reikia naujų sąvartynų, kitoms tenka ieškoti būdų mažinti į juos patenkančių atliekų kiekį.

Švedija pasirinko kitą kelią: kiek įmanoma daugiau atliekų ištraukti iš sąvartynų grandinės ir panaudoti dar kartą, o galutinį likutį paversti energija.

Todėl švediškas paradoksas ir toks įdomus: šalis, kuri garsėja savo rūšiavimo sistema, ne tik tvarkosi su savo atliekomis, bet ir priima kitų valstybių atliekas.