Raketų paleidimas į kosmosą veda prie gyvybiškai svarbaus Žemės sluoksnio sunaikinimo

Jis mano, kad ši problema yra nepakankamai įvertinta. Vis dėlto fizikas užtikrino, kad ją galima sušvelninti imantis toliaregiškų ir koordinuotų veiksmų.

Vattioni pasakojo, kad raketų paleidimai ir kosminės šiukšlės išmeta teršalus į vidurinius atmosferos sluoksnius, kur jie gali pažeisti ozono sluoksnį. Jis priminė, kad būtent šis sluoksnis apsaugo gyvybę Žemėje nuo žalingų ultravioletinių spindulių.

Mokslininkas pažymėjo, kad raketų paleidimo poveikio ozono sluoksniui tyrimai prasidėjo daugiau nei prieš 30 metų. Vis dėlto ilgą laiką šis poveikis buvo laikomas nereikšmingu.

Fizikas pasidalijo, kad 2019 m. buvo paleista 97 orbitinės kosminės raketos. Iki 2024 m. paleidimų skaičius padidėjo iki 258.

Tyrime, kuris buvo atliktas tarptautinės tyrėjų grupės, vadovaujamos Lauros Revell iš Kenterberio universiteto, teigiama, kad iki 2030 m. vidutinis ozono sluoksnio storis pasaulyje sumažės beveik 0,3 %, o sezoninis sumažėjimas virš Antarktidos sieks iki 4 %, jei iki to laiko kasmet paleidžiamų raketų skaičius padidės iki 2040.

Mokslininkas priminė, kad ozono sluoksnis vis dar atsigauna po žalos, padarytos praeityje chlorfluorangliavandenilių, kurie buvo uždrausti 1989 m. Monrealio protokolu. Šiuo metu pasaulinio ozono sluoksnio storis vis dar yra maždaug 2 % mažesnis nei prieš pramonės revoliuciją, o jo visiškas atsigavimas numatomas ne anksčiau kaip 2066 m.

Fizikas patikino, kad didžiausią įtaką ozono sluoksnio retėjimui turi raketų degalų pasirinkimas. Pasak jo, didžiausią žalą daro raketų išmetamos dujinės chloro ir suodžių dalelės.

Mokslininkas pažymėjo, kad šiuo metu vienintelės raketos, kurios daro nežymų poveikį ozono sluoksniui, yra sistemos, naudojančios kriogeninį kurą, pavyzdžiui, skystą deguonį ir vandenilį. Tačiau dėl technologinio sudėtingumo tvarkant kriogeninį kurą šiuo metu tik apie 6 % raketų paleidimų naudoja šią technologiją.