Juolab kad žiemą pagausėja peršalimo ligų, jautresnius užpuola depresijos, o ir po Kalėdų laikotarpio, trunkančio iki Trijų Karalių, dažnam sustreikuoja virškinimas.
Tačiau vaistažolių augintojai sako neprisirišantys prie vienų ar kitų švenčių, jiems darbų užtenka ištisus metus, o besibaigiant metams apžvelgia ir iššūkius.
Žolelių visada reikia
Paliūniškio kaime (Panevėžio r.) Milnora ir Linas Pšibišauskai yra įkūrę dviejų krypčių ūkį – ekologiškai augina aromatinius žolynus ir bitininkauja.
VL pakalbinta šio ūkio šeimininkė pastebėjo, kad šiemet derliai buvo prastesni, augalai užaugo mažesni, ne tiek daug surinko ir žolynų lapų, mažiau pražydo gėlyčių – mažiau buvo ir jų žiedų.
„Skirtumas pasijautė, bet užteks ir tiek, kiek surinkta. Jeigu kažko trūks, tada vienur kitur pasiteirausiu, jeigu nėra ir ten, tai nėra. Taip ir sukamės“, – kokių iššūkių buvo pastarąjį sezoną, pasakojo aromatinių žolynų ekologinio ūkio šeimininkė.
Dalį žaliavos patys užsiaugina, kitą dalį susirenka iš gamtos. Pšibišauskų šeimos ūkis daugiausia augina tai, ką žmonės labiausiai mėgsta, labiausiai perka čiobrelius, mėtas, melisas, medetkas.
Augina žoleles žaliavai, dalį jų parduoda, o iš kitų patys ruošia galutinius produktus. Paruošia žolelių arbatų mišinius ir juos sufasuoja į arbatų maišelius.
Užaugina ir paruošia pardavimui prieskoninių augalų. Gamtoje pasirenka dilgėlių, gilių, iš jų patys ruošia gilių kavą.
„Mes esame augintojai-ūkininkai. Pas mus žmonių, kurie ateitų prašydami pagalbos, nelabai ir kreipiasi, bet jeigu žmogus nori ir žino, kokios arbatos jam reikia, tai visą laiką, jeigu jos turime, pasiūlome.
Planuodami prekybą neprisirišame prie švenčių. Dabar žiema, tamsusis laikotarpis.
Nėra didelių šalčių, bet žvarbu, šalta, todėl tokiu metų laiku savaime arbatų kiekvienuose namuose išgeriama daugiau.
Stebime, kad žolelių arbatų mišinių sau ar dovanojimui, jeigu ieškojo praktiškų dovanėlių, per šventes žmonės nupirko daugiau“, – teigė Milnora.
Žoleles ūkininkai realizuoja visais įmanomais būdais. Turi internetinę parduotuvę – joje pulsuoja prekyba, kiti atvyksta tiesiai į ūkį susipažinti su šeimininkais ir pasirinkti arbatų.
Savo produkciją pristato į parduotuves. Kai palankus metų laikas, ūkio savininkai važiuoja pasižmonėti ir į muges ar šventes, ten pristato galutinius ūkio produktus.
Meilė augalams ir bitėms
Pšibišauskų ūkyje asortimentą papildo ir bityno produkcija. Nors jų bitynėlis nedidelis, daugiau mėgėjiškas, sutuoktiniai ūkininkai greitai suprato, kad prie vaistažolių labai dera ir bitės, kurios ieško gėlyčių žiedų.
uo pačiu iš įvairiausių ekologiškų žolynų žiedų sunešto nektaro ir medus skanesnis, negu iš vienos rūšies augalų.
Dar ir patys šeimininkai specialiai pasėja daugiau aromatinių žolių, negu patiems reikia surinkti žaliavos.
Milnora ir Linas, atsižvelgdami į bityno darbštuolių poreikius, leidžia visiems augalams ūkyje peržydėti, subrandinti sėklas, tada ir sėklų prisirenka, o bitės sezono metu turi iš kur nešti nektarą.
Ekologinis aromatinių žolelių ūkis – ne tik ūkininkavimas, bet ir savotiška dvasios atgaiva, malonumas žmogui.
„Stengiamės suderinti mūsų poreikius, norus, domėjimąsi, tai, kas mums malonu, bet kad iš to gautume dar ir pinigų.
Pasakymas „neinu į darbą – nuolatinės atostogos“, tai nėra taip, vis tiek yra daug darbo, rutinos, rūpesčių, bet šios veiklos kažkodėl nepaliekame, nes tai yra kažkas daugiau.
Malonus darbas lauke, buvimas su augalais, jų prižiūrėjimas, po to žiemą dėliojiesi planus, gal kažkokių sėklų nusipirkti, kitaip daryti, kažką pakeisti, gal naujo pabandyti, o užauginus ir žmonėms kažką naujo pasiūlyti. Darbo daug, bet vis tiek tai ta sritis, kuri man maloni.
Vasarą vis einu pas augalus jų pažiūrėti, grožėtis tuo užburiančiu vaizdu, arba žiedus rinkti, o kartais tik žolynų pauostyti. Neneigsiu, tai širdžiai labai mielas darbas“, – atviravo ūkininkė-vaistažolių puoselėtoja.
Šioje nelengvoje srityje Milnora su Linu žengia 16 metų – veiklos pradžia buvo 2009 metai. Nuo tada ir draugauja su aromatiniais augalais.
Pasak Milnoros, jos vyras daugiau atsakingas už techniką, ūkinę pusę, o ji linksta prie gėlyčių, sėklų, galutinių produktų ruošimo – tai jos sritis.
Reikalingos ir investicijos
Ūkininkės M.Pšibišauskienės nuomone, kalbėti apie vaistažolininkystės ateitį Lietuvoje labai sudėtinga, nes kiekvienam ūkininkui atrodytų vis kažkiek kitaip. Jos nuomone, ūkininkavimas su žolelėmis turi dvi medalio puses.
„Jeigu apie vaistažolių auginimą kalbėtume kaip apie ūkininkavimo šaką, tai visada bus augintojų, visuomet bus bandančių. Bet užauginus paruošti pigią žaliavą yra sunku.
Ir jeigu užauginę vaistažoles patys nekuria galutinės produkcijos, nesupakuoja į arbatų pakelius, išgyventi sudėtinga“, – kalbėjo ūkininkė.
Milnoros teigimu, tai būtų daugiau gal hobis ar labiau mielas laisvalaikio užsiėmimas, nes norint iš to padaryti verslą, reikia labai daug investicijų – susipirkti visą technikos ir įrangos parką.
Netinka technika ar įranga, kurie skirti grūdų ar daržovių auginimui, juos kažkaip prisitaikant vaistažolių ūkyje.
Specializuotam naujam vaistažolininkystės ūkio technikos parkui reikia labai daug investicijų. O kai turi techniką, tuomet reikia auginti daug – dideliuose plotuose.
Žolynų ūkio šeimininkė teigė, kad užauginus vaistažoles ūkyje panaudoti jas kaip žaliavą yra perspektyvu.
Be to, ūkininkas gali baigti fitoterapijos kursus ir konsultuoti sveikatos problemų turinčius žmones, kaip pasitelkus vaistažoles jie patys gali sau padėti. Kita kryptis – kai kurie augintojai vaistažolių ūkio žaliavą nukreipia natūralios kosmetikos gamybai.
„Negaliu sakyti, kad nėra perspektyvų. Visada yra žmonių, iš to darančių verslą, tik dažnai vieni iš nupirktos žaliavos kažką daro, o kiti yra ūkininkai, kurie tik augina.
Pastariesiems trupučiuką sudėtingiau, nes reikia rasti, kur realizuoti produkciją – žaliavas. Tačiau, manau, ir jie laikosi.
Mes esame labiau augintojai ir stengiamės patys parduoti savo ūkio produkciją. Nesiorientuojame į gydymą, kosmetiką, nes tuomet reikia dar daugiau darbo rankų, kuris labai brangus.
Tikrai nėra trokštančių padėti ar įsidarbinti, nes darbo čia daug ir sunkaus“, – pabrėžė M.Pšibišauskienė.
Nyksta aukso vertės pievos
Gyvolių kaimo (Mažeikių r.) ūkininkės-vaistininkės Jadvygos Balvočiūtės ūkis maždaug pusę reikiamo augalų kiekio užsiaugina patys, kitą pusę susirenka gamtoje iš laukinės augmenijos – miškų, pievų. Kiekvieni metai turi savo ypatybių, ne išimtis ir 2025-ieji.
Jos pastebėjimu, laukinėje gamtoje keičiasi augalų augimo vietos. Tą pastebėjo renkant gauromečius bei kitus augalus – gaunami rezultatai kasmet skirtingi.
„Mes surenkame apie 120 augalų. Nemažai, bet mums reikėtų dar daugiau, nes ne tik arbatas iš jų gaminame. Kai kurių žolių tikrai mažėja. Anksčiau vaistažolės augo laisviau, o dabar labai suvaržyta.
Mums ne tik labai svarbu susirinkti norimus kiekius, surinktas vaistažoles tinkamai paruošti, bet rūpi ir kita pusė – saugoti žoles, kad jos laukuose neišnyktų“, – susirūpinimo neslėpė žolininkė J.Balvočiūtė.
Ūkininkė minėjo, kad itin vertinamus siauralapius gauromečius, ko gero, greitai teks patiems auginti ūkyje. Nors šie augalai yra laisvai augantys ir gamtoje, anot J.Balvočiūtės, augimas turi pradžią ir pabaigą.
Todėl jos misija – juos stebėti ir prižiūrėti, kur dar jų kažkiek yra, nes jau ne visada gali jų surasti.
„Pavyzdžiui, jeigu mums reikia vaistinės plautės, jų galbūt niekada nerasime toje pačioje augimo vietoje. Kas trejus metus ieškome vis kitur.
Patys augalai keičiasi, kartais užauga didžiuliai, bet būna, kad net ir išnyksta“, – pastebėjo ūkininkė-vaistininkė.
J.Balvočiūtei vaistažolių ūkyje padedantis jos anūkas Vakaris Kučinskas atkreipė VL dėmesį, kad vaistinių augalų surinkimui dabar atsirado naujų barjerų – per anksti nupjaunamos šienaujamos vaistažolinės daugiametės pievos.
Vienas iš elementarių poreikių – ekologiniame ūkyje reikia natūraliai išauginti žolynų sėklas, išlaikyti visą pievų žolynų įvairovę.
Besibaigiantys metai, anot V.Kučinsko, vaistažolių surinkimui buvo sunkesni: pavasaris buvo chaotiškas, vasara – nedėkinga, tad mažesnis ir vaistažolių derlius.
Prie to prisidėjo ir nepalankūs sprendimai, kurie verčia ūkininkus pievas šienauti labai anksti dėl erkių paplitimo ir kitų niuansų. Taip per anksti nupjaunama dalis vaistažolinių augalų, jiems nespėjus užaugti.
Su nauja tvarka ateina naujų iššūkių vaistinių augalų surinkėjams. Jis patikino, kad tai daro įtaką pačios žaliavos surinkimui iš ekologiškai sertifikuotų laukų bei dar labiau paskatins ir patį augalų nykimą.
„Į vaistažolininkystę reikia žiūrėti labai atsakingai, nepamiršti ir augalininkystės pusės – nenuskriausti augalų, gamtos“, – aiškino J.Balvočiūtė.
Viską daro iš pašaukimo
Ji pati yra ne tik ūkininkė, bet ir vaistininkė, tad šios dvi kryptys labai padeda viena kitai. J.Balvočiūtės ūkis deklaruoja 12 ha, o žolelės auginamos apie 6 ha žemės.
Iš augimviečių surenka per 120 augalų, bet vaistingi yra kai kurių augalų ir stiebai, ir žiedai ar šaknys, todėl vaistažolių sandėlyje, kai surenka augalus ir iš gamtos, saugo apie 500 pavadinimų žaliavų. Ruošia 54 pavadinimų specializuotus mišinius.
Turėdama augalų kolekciją ir vaistininko licenciją, J.Balvočiūtė kuria asmeninius receptus panaudodama tam tikras žoles.
Ūkio šeimininkė myli visus augalus ir stengiasi surinkti net ir tuos, kurių tuo metu dar nereikia, bet kurių prireiks ateityje. Dažniausiai ir panaudoja.
„Kai kurios žaliavos turime labai nedaug, nes mums jos daug ir nereikia, bet visada prireikus galime jos pasiūlyti.
Pavyzdžiui, dagišiaus, kuris veiksmingas esant skydliaukės susirgimams, ar paprasčiausių katilėlių, kurie naudingi norinčioms pastoti moterims. Po nedaug, bet mums reikia turėti kuo įvairesnį asortimentą“, – aiškino J.Balvočiūtė.
Ūkio savininkės teigimu, vaistažolių ūkyje turi dirbti tik nusimanantys ir sugebantys tą daryti žmonės.
Pačiam vaistininkui reikia labai atsakingai žiūrėti į vaistažolių rinkimą, gamybą, pats vaistažolių verslas turi būti ekologiškas, patikimas, tuomet bus kokybiška ir produkcija.
„Jos sukurto ūkio niša – arbatžolės. Dedame visas pastangas, kad stiprūs būtume šitoje srityje ir per daug neišsiskaidytume.
Toks ekologinis ūkis, kokį per 30 metų yra sukūrusi mano močiutė Jadvyga, prilygsta vos ne kosmosui, bet kartu yra labai daug atsakomybės ir darbo.
Ekologinis ūkis ir dar toks milžiniškas asortimentas, taip pat kai farmacija nėra palanki, vaistažolėms nėra draugiška pati sveikatos apsaugos sistema, nors labai reikalinga šaliai.
Todėl ir nesimėtome į kitas kryptis, pavyzdžiui, kosmetikos sritį, nesiplečiame. Pagrindas – vaistinės arbatos, vaistažolės“, – pasakojo močiutės dešine ranka tapęs jos pėdomis žengiantis V.Kučinskas.
Jis prisijungė, kad padėtų nešti visą administracinę naštą ir tęsti šią veiklą, kad močiutės sukurtas ūkis klestėtų ir ateityje.
Nors pati J.Balvočiūtė neneigė dirbanti daug ir sąžiningai, deja, didelės finansinės grąžos nėra, tik tiek, kad išsilaiko, nes tokio ūkio finansiniai pagrindai nėra labai stiprūs. „Dirbame, kad viskas būtų padaryta teisingai ir sąžiningai“, – aiškino ūkininkė-vaistininkė.
J.Balvočiūtės ūkio arbatų žmonės ieško ir randa įvairiose vietose – vaistinėse, parduotuvėse ir pačiame ūkyje.
Anot J.Balvočiūtės, pavasarį ir vasarą žmonės sveikesni arba vaistažolių atsiveža iš kitur, todėl ir jų poreikis Lietuvoje mažesnis, o jau nuo rugsėjo mėnesio per visą rudenį ir žiemą vaistažolių poreikis didėja, jie tą jaučia ir stengiasi žmonėms padėti.
Kaimo žmonės tik primiršę, bet nenutolę nuo gamtos
Dr. Mariaus Lasinsko, vaistažolininko, VDU ŽŪA dėstytojas, lektoriaus, vaistažolių kursų vedėjo nuomone, ūkininkai daugiausia žino apie augalus, nes jie su jais susiduria kasdien – dažnai aplink gyvenamąjį namą turi žemės. Žengia per slenkstį ir anksti pavasarį mato takažoles, tramažoles ar kitokius augalus.
Būna, kad pakvietus kaimo bendruomenėms, jų narius net už rankų veduosi ir aiškinu, kuris augalas nuo ko gali pagelbėti.
Jie nustemba, kad aplink turi tiek visokio gėrio, o tuos augalus, kuriuos dažnai vadindavo piktžolėmis, aš juos išmokiau vadinti geražolėmis.
Pavyzdžiui, yra tokios garšvos, ant kurių sodininkai labai pyksta, nes jas išravėti gali nebent su visomis gėlėmis – šaknys niekaip nepasiduoda išraunamos.
Bet garšvos yra vienas geriausių Dievo kūrinių pasaulyje – nėra kito tokio gero vaisto, kuris sukontroliuotų podagrą.
Garšvos gali sutvarkyti net tokią rimtą bėdą, kaip podagros priepuoliai. Tad tai – ne piktžolė, o geražolė.
Gyvenantys kaimiškuosiuose rajonuose vaistažolininkyste domisi kur kas labiau. Aš ir pats gyvenu kaime.
Kaimo žmogus dar nėra praradęs ryšio su augalais, jis žino jų galią. Jam tai yra natūraliau, o miesto žmogų dar kitą kartą reikia įtikinėti.
Kaimo žmogui daug nereikia vardinti veikliųjų medžiagų ar kažkokių mokslinių tyrimų, jam sakai, štai gaurometis, pamiškėje sausoje vietoje auga, susirenki, tikėk ir padės. Geria ir padeda.
Farmacijos fakultete įgijęs vaistininko specialybę nuo 2008 metų pradėjau dirbti ir domėtis, kaip padėti sau ir kitiems ne tik sintetiniais vaistais iš vaistinių, bet ir iš gamtos vaistinės.
Mūsų seneliai ir proseneliai net neturėdami universitetinio išsilavinimo, specialių žinių, sau pagelbėdavo natūraliomis priemonėmis, sulaukdavo daug pagalbos iš gamtos.
Mūsų dienomis daugybė žmonių ieško patarimų, klausia, kaip naudoti konkrečius augalus, kaip surasti vienas ar kitas vaistažoles.
Net pradėjau organizuoti žmonėms kursus, kad bent jau abėcėlę jie mokėtų, neprisirinktų nuodingų ar netinkamoje vietoje augančių augalų ar ne taip vartotų, kaip reikia.
Priimtas alternatyvios (holistinės) medicinos įstatymas, universitetuose ruošiama daug specialistų fitoterapeutų ir jiems visiems reikės vaistažolių. Dėl to vaistažolininkystės perspektyvos yra didžiulės.
Aš pats apie 17 metų užsiiminėju su augalais. Juos rinkdavau, gamindavau mišinius ir pakuodavau žolelių arbatas.
Dabar per teoriją švietėjiška veikla užsiimu, kitus mokau, kaip nesuklysti, kaip teisingai surinkti, sudžiovinti, vartoti, parinkti žmonėms. Labai daug keliauju per Lietuvą ir daug sutinku žmonių.
Kai esu mokslininkas, nagrinėju augalus, tai juose randu ir 200, ir 300 veikliųjų medžiagų, kurios gali daryti neįtikėtinus dalykus.
Žinomi žolininkai Virgilijus Skirkevičius ir Jadvyga Balvočiūtė bei kiti tikrai turėtų ką pasiūlyti pačiais įvairiausiais atvejais.
Augalai veikia nervinę ir hormoninę sistemą – tai gamtos dovana galimybė pasigydyti vaistažolėmis. Žmonės tik gal nedrįsta kreiptis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą