Nors ši idėja tebėra teorija, neseniai atliktame tyrime buvo nagrinėjamas galimas tokios struktūros poveikis planetos aplinkai, ypač Žemės klimatui. Jame nagrinėjama galimybė sukurti „Dysono megastruktūrą“ mūsų Saulės sistemoje ir jos galimas poveikis.
Tyrime teigiama, kad visiškai išvystyta „Dysono megastruktūra“, esanti už Žemės orbitos ribų, galėtų pakelti mūsų planetos temperatūrą stulbinančiais 122 laipsniais Celsijaus, todėl ji taptų negyvenama.
Pirmą kartą „Dysono megastruktūra“, kurią 1960 m. pristatė fizikas Freemanas Dysonas, yra teorinė struktūra, sukurta siekiant maksimaliai padidinti civilizacijos energijos surinkimą iš savo žvaigždės.
Skirtingai nuo griežtesnės ir nerealistiškesnės Dysono sferos - kieto apvalkalo, supančio žvaigždę, - „megastruktūrą“ sudaro daugybė palydovų, kurie gali būti statomi palaipsniui, didėjant energijos poreikiams.
Jei žmonija arba bet kuri kita pažangi nežemiška civilizacija sėkmingai įdiegtų tokią sistemą, tai būtų didelis technologinės pažangos šuolis, pagal Kardaševo skalę priskiriamas II tipo civilizacijai.
Pagal šią skalę civilizacijos išsivystymo lygis vertinamas pagal jos gebėjimą panaudoti energiją, o II tipas reiškia gebėjimą kontroliuoti ir panaudoti didelę dalį žvaigždės energijos.
Tokiose struktūrose greičiausiai būtų naudojama fotovoltinė technologija, leidžianti saulės spinduliuotę paversti naudingąja energija. Tačiau temperatūros kontrolė yra rimtas iššūkis.
Skirtingai nuo saulės kolektorių Žemėje, kurie gali išsklaidyti perteklinę šilumą dėl atmosferos vėsinimo, „Dysono megastruktūros“ palydovai turi subalansuoti šilumos perdavimą tarp Saulės, kosmoso ir savo didžiulio paviršiaus.
Siekiant užtikrinti veiksmingą energijos konversiją, labai svarbu palaikyti optimalią tokios sistemos temperatūrą.
Energijos ir tinkamumo gyventi pusiausvyra
Janas Marius Petersas (Jan Marius Peters) iš Helmholco atsinaujinančios energijos instituto Erlangene-Niurnberge ištyrė, ar tokią megastruktūrą būtų galima sukurti naudojant mūsų Saulės sistemoje esančias medžiagas ir tuo pat metu išlaikant tinkamumą gyventi Žemėje.
Jo tyrimai rodo, kad mažos Dysono struktūros, skriejančios aplink Žemę, būtų neefektyvios, nes jos arba perkaistų, arba užstotų per daug mūsų planetą pasiekiančios saulės šviesos.
Kita vertus, didelio masto „megastruktūra“, nors ir efektyviai rinktų energiją, smarkiai padidintų Žemės temperatūrą.
Šis rezultatas pabrėžia tokio ambicingo inžinerinio projekto dilemą - kaip surinkti didžiulius Saulės energijos kiekius nepažeidžiant gyvybei būtinų sąlygų.
Vienas iš galimų kompromisų, kaip teigiama tyrime, yra statyti „Dysono megastruktūrą“ 2,13 astronominių vienetų (a. e.) atstumu nuo Saulės. Toks objektas galėtų surinkti apie 4 proc. žvaigždės energijos - tai prilygsta 15,6 jotavatų (15,6 × 10²⁴ vatų).
Tačiau net ir tokiai dalinei struktūrai sukurti reikėtų labai daug medžiagos - maždaug 1,3 × 10²³ kg silicio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą