Verslą, kaip ir gyvenimą, kuria dviese

Dieną viename darbe, vakare – kitame

Rūta – skuodiškė, Edmundas kilęs iš Plungės. Susituokę jiedu Kretingą atrado dėl patogios geografinės padėties, mat iki Klaipėdos, kur vienoje baldų įmonių dirba vyras, – ranka paduoti, o ir gimines gimtuose kraštuose lankyti nėra toli. 

Kolegijoje baigęs tarptautinių pardavimų vadybą, E. Paulauskas teigė, kad, kol įsisiūbuos vos prieš metus rimčiau užsuktas verslas, toje „baldinėje“ minkštų baldų aptraukėju vis dar dirba dėl greitų ir gerų pinigų – pagausėjusiai šeimai jau norėtų ne tik didesnio namo, bet tame pat sklype pasistatyti ir savo fabrikėlį, kuriame vytintų mėsą. 

Patalpų nuoma, kaip sakė Edmundas, „paima“ daug finansų.

Rūta pagal specialybę – kineziterapeutė, masažuotoja ir slaugytojos padėjėja, ketina grįžti prie masažuotojos praktikos. Tai įvyks vėliau, nes kol kas namuose prižiūri du vaikus – 2018-aisiais pasaulį išvydusią pirmagimę ir 2023-iaisiais gimusį mažylį. Bet ir versle ji stengiasi vyrui talkinti kuo daugiau.

„Ceche jis sukasi vakarais, po darbo, ir savaitgaliais. Miegoti nueina ne anksčiau, kaip 11 vakaro. Aš taip pat ten turiu pareigų: sudžiovintą mėsą pasverti, aparatu vakuumuoti, ant kiekvieno pakelio užklijuoti lipdukus, sudėlioti galiojimo laiką“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, svarbu pasidėti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Vytinti produktai galioja ilgai, nieko blogo, jei kas nors ir metus išlaikys, bet, kad neprarastų skonio, geriausia suvalgyti per tris mėnesius.

Pirmoji džiovyklė – iš pagaliukų ir siūlų

Nuo ko viskas prasidėjo? „Nuo Anglijos“, – juokėsi pora.

Kol vaikų dar neturėjo, norėdami užsidirbti, R. ir E. Paulauskai sugalvojo „pustyti padus“ į Angliją, juolab kad ten jau 12 metų gyveno Rūtos tėvai, tad buvo, ir kur apsistoti – pačiame šalies centre esančiame Vulverhamptone.

„Kaip daugeliui lietuvaičių, ir man teko patirti, ką reiškia plūktis laukuose, vištų ir vaisių paruošimo fabrikuose – dirbau kone kasdien vis kitus darbus, į kuriuos pasiųsdavo įdarbinimo agentūra“, – pasakojo Edmundas.

Rūtai emigrantės duonos ragauti teko kur kas mažiau. „Susituokę mudu svajodavom apie vaikus, bet jų kaip nebuvo, taip nebuvo... 

O vos atsidūrus Anglijoje, po dviejų savaičių sužinojau, kad laukiuosi! Ši žinia buvo be galo džiugi, bet kartu ir įpareigojanti pasisaugoti, nepervargti. 

Juolab kad nėštumas buvo sunkus“, – atviravo Rūta. Bet pagal galimybes ir ji vis padirbėdavo – tai šokolado, tai kituose fabrikuose.

Edmundas visada mėgo ir rūkytus, ir vytintus mėsos gaminius – juokavo, ko gero, esąs atsigimęs į savo senelį. O čia, Anglijoje, tokių produktų asortimentas itin nykus, populiaru keptuvėje skrudinta plonai supjaustyta šoninė.

„Tai aš pats iš pagaliukų ir siūlų susigalvojau pasidaryti mėsos džiovyklę, į kurią keliais aukštais išklodavau plonai supjaustytą pigiau negu šoninė kainavusį kiaulienos kumpį ir pasidėdavau ant spintelės. Po savaitės jau mėgaudavausi skaniais savo gamybos „čipsiukais“, – pasakojo E. Paulauskas.

Receptus kuria pats

Šeimai grįžus į Kretingą, Edmundas už 400 eurų nusipirko jau tikrą, kad ir nedidelę, pramoninę džiovyklę, pradėjo kurti receptus – kuo toliau, tuo labiau jo vytinta mėsa patiko kolegoms, giminėms, draugams, kurie skatino su šiuo verslu „varyti pirmyn“. Vieni padėjo sukurti internetinę parduotuvę, kiti – etikečių dizainą“, – pasidžiaugė Rūta.

Taigi, kaip sakė pašnekovai, pradžioje darbo įrankiai tebuvo viena džiovyklė ir paprastas peilis, kuriuo mėsą plonai supjaustyti tekdavo rankomis. Dabar jau ne tik modernias pjaustymo stakles užsienyje nusipirko, bet palaipsniui – ir dar 7 džiovykles.

„Viską iki vieno euro, kiek uždirbau ceche, atgal ir investavau“, – pasakojo Edmundas.

Vytintiems gaminiams žaliavą, daugiausia kiaulienos kumpio, jis perka iš patikimo kretingiškio tiekėjo, anksčiau dirbusio vienoje mėsos perdirbimo įmonėje technologu. 

Procesas prasideda nuo žaliavos paruošimo džiovinti: peiliu kruopščiai nuvalomi riebalai, išrankiojama kiekviena gyslelė.

Visiškai švarūs maždaug kumščio dydžio gabalai tam tikrą laiką marinuojami, tada supjaustomi, kiekviena plona riekelė atskirai rankomis sudėliojama ant grotelių.

„Turbūt aš tikrai turiu kulinaro gyslelę, visi receptai – iš mano galvos, nemėgstu kažkieno parašytų. Prieskonius renkuosi pagal kvapą – atidarau pakelį, pauostau, jeigu nepatinka, sudėties net nežiūriu, nebandau gilintis, kas tai yra.

Ir druskos balansas labai daug lemia. Svarbiausia jos nepadauginti, kaip ir man pradžioje pasitaikė“, – šypsojosi pašnekovas, gaminantis iš viso 6-ių skonių vytintos kiaulienos ir jautienos produktus.

Skoniai 6, bet jų bus daugiau

Pagal populiarumą pirmauja ir ypač vaikų mėgstama vytinta kiauliena su pačiais paprasčiausiais prieskoniais, kuriuos šeimininkės deda kepdamos kotletus: česnaku, pipirais, druska. 

Tai – klasika, bet neseniai pradėjo gaminti ir dūmų skonio – su rūkyta paprika. Taip pat – su čili pipirais bei žaliąja citrina.

Pasak Edmundo, tai daryti įkvėpė noras, kad nesveikus užkandžius, pavyzdžiui, bulvių traškučius, žmonės pakeistų gerokai sveikesniais. Ateityje žada pasiūlyti ir grybų, grietinės ir svogūnų, pomidorų skonio „čipsiukų“.

Rūta pripažino, kad mėsos gamintojų Lietuvoje ne vienas, bet jųdviejų produktai, iš kurių 100 proc. pašalinama drėgmė, išsiskiria ypatingu traškumu, yra be krakmolo ir cheminių priedų.

Iš pradžių jauni verslininkai galvojo, kad mažiau vargo būtų užsiimant didmenine prekyba, bet nepasiteisino, kur kas naudingiau mažmeninė. 

O šį gruodį dalyvavę Kretingos Viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje surengtoje mugėje „Įkvėpk! Kalėdos!“ R. ir E. Paulauskai atviravo likę be žado, tokios sėkmės nesitikėjo: atsivežė 13 paruoštų šventinių dėžučių su 100 pakelių visų skonių vytintos mėsos – namo grįžo tuščiais krepšiais.

„Kokie mūsų planai? Ogi įsigyti gerą palapinę, stalą ir varyti po visas Lietuvos muges, kokios tik bus organizuojamos“,– šypsojosi Edmundas.