2018 metais Lietuvoje priimta pensijų reforma remiasi taip vadinama „pastūmėjimo“ (angl. nudge) teorija. Tai tokia elgsenos ekonomikos mintis, kad tam tikromis taisyklėmis galima paveikti žmonių priimamus pasirinkimus.
Vienas populiariausių „pastūmėjimų“ – numatytasis (angl. default) pasirinkimas. Pavyzdžiui, vienas tyrimas yra parodęs, kad jei vartotojui iškart pasiūloma žalioji elektros energija, didesnė tikimybė, jog jis liks prie ekologiško pasirinkimo, nors ir turės už tai primokėti papildomai.
Lietuvoje būtent tokį modelį turime gyventojų įtraukime į kaupimą antrosios pakopos pensijų fonduose. „Sodra“ kasmet dešimtis tūkstančių šalies gyventojų įtraukia automatiškai, o to nenorintys turi aktyviai tam paprieštarauti. Negana to, pasakyti „ne“ vieną kartą neužtenka. Žmogus į kaupimą automatiškai įtraukiamas kas 3 metus, kol jam sukanka 40 metų.
Suprantu, kodėl tokia tvarka gali atrodyti kaip gera idėja. Daug žmonių nėra racionalūs, ypač kai kalba pasisuka apie asmeninių finansų valdymą. Tuo metu Lietuvos demografinės prognozės rodo, kad ateityje vis didesniam skaičiui gyventojų senatvėje savimi reikės pasirūpinti patiems.
Taigi čia ateina mama „Sodra“, paima 3 proc. nuo mėnesinio atlyginimo, dar pati prideda 1,5 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio ir sako: štai tau bus juodai dienai, nesiginčyk.
Bėda ta, kad didžioji dauguma gyventojų galvoja, jog patys su savo pinigais moka elgtis geriau. Lietuvos radijo ir televizijos užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad 9 iš 10 mano, kad jiems turėtų būti leidžiama pasitraukti iš pensijų kaupimo dar nesulaukus pensinio amžiaus ir atsiimti sukauptus pinigus.
Mane patį nustebino šiemet atsisakiusiųjų kaupti dalis. „Sodros“ duomenimis, iš 67 713 įtrauktųjų pasitraukti panoro net 41 535, t. y. net 61 proc. Taigi daugiau nei pusė nusprendė pasirinkti ne „numatytąjį“ pasirinkimą, o padaryti aktyvų veiksmą ir atsisakyti kaupimo.
Sakyčiau, kad tai rimtas smūgis „pastūmėjimo“ teorijai.
Beje, ši elgsenos ekonomikos sritis tam tikrą krizę išgyvena ir kitur Vakaruose. Šiemet viešos kritikos sulaukė vienas pamatinių jos tyrimų, kai paaiškėjo, kad sąžiningumą nagrinėję mokslininkai patys galėjo suklastoti dalį duomenų.
Harvardo verslo mokyklos profesorė Francesca Gino ir Diuko universiteto profesorius Danas Ariely 2012 metais paskelbtame moksliniame darbe teigė, kad asmuo pateikia daug tikslesnę informaciją, jei pildydamas oficialų klausimyną pasirašo jo pradžioje, o ne pabaigoje.
Šis vienos draudimo bendrovės duomenimis paremtas tyrimas kitų mokslininkų buvo cituotas šimtus kartų. Tačiau dabar aiškėja, kad abu profesoriai galėjo manipuliuoti duomenimis, o realus pasirašymo apklausos pradžioje poveikis kur kas mažesnis, nei teigta tyrime.
Žinoma, tai tik vienas atvejis, o elgsenos ekonomika per pastaruosius kelis dešimtmečius padarė didžiulę įtaką tiek politikų, tiek verslo sprendimams visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat.
Automatinio įtraukimo į kaupimą tikslas yra geras – kad žmonės turėtų nors šiek tiek didesnes pajamas išėję į pensiją. Tačiau ką daryti, jei jie galvoja, kad iš to labiausiai pelnosi pensijų fondų valdytojai, kai jiems patiems nauda – minimali?
Manau, kad reikia aiškiai pasakyti, jog jei žmogus apsisprendžia netaupyti pats, tada pagalbos iš kitų mokesčių mokėtojų kišenės gali nesitikėti. Šios informacijos gavimą taip pat reikėtų patvirtinti parašu, net nesvarbu – dokumento pradžioje ar pabaigoje.
P. S. Man labai gaila, kad yra tokias mažas pajamas gaunančių asmenų, kuriems keli ar keliasdešimt nuo atlyginimo nuskaičiuojamų eurų yra reikšminga suma. Vis dėlto drįsčiau pasakyti, kad tai gali būti ir asmeninių finansų valdymo problema.
Edgaras Savickas (ELTA)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą