Priemonės, kurios kartais vadinamos neoficialiomis ekonominėmis sankcijomis, naudojamos nuo seno. Lietuvoje puikiai žinomas pavyzdys – Rusijos nutraukta tiekti nafta 2006 m., neva įvykus avarijai naftotiekyje „Družba“. Maskva prisidengė techninėmis problemomis, tačiau tai, kad jų net nebandyta šalinti, aiškiai rodė, jog tikrosios priežastys – politinės.
Panašias priemones Maskva taiko ir kitose srityse. Pavyzdžiui, paaštrėjus santykiams su kuria nors valstybe, Rusijos maisto kontrolės tarnyba atrasdavo priekabių dėl maisto produktų kokybės ir importas būdavo stabdomas.
Ekonominio spaudimo priemones pasitelkia ne tik Rusija ir į ją panašios valstybės, bet ir Vakarų demokratijos.
Paprastai tokiais atvejais išlaikomas teisinis pagrindas arba bent jau formali teisinė priedanga, tačiau kartais jos peržengia teisės ribas.
Štai prezidentaujant Barackui Obamai JAV įsivėlė į tarptautinį skandalą, kai paaiškėjo, kad Nacionalinė saugumo agentūra klausėsi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel telefono pokalbių.
Formaliai sąjungininkai nešnipinėja vieni kitų, tačiau realybėje tai daro ne tik nacionalinio saugumo, bet ir ekonominiais sumetimais.
Ar galėtų Lietuva imtis panašių priemonių prieš Minsko režimą? Veikiausiai taip. Lietuvoje dirba daug baltarusių kapitalo įmonių, kurių veikla galėtų susidomėti mūsų teisėsauga. Klaipėdos uosto Birių krovinių terminale, per kurį eksportuojamos „Belaruskali“ trąšos, galėtų kilti „techninių bėdų“.
Dėl „nenumatytų“ aplinkybių pasienyje imtų driektis baltarusių vežėjų eilės, o teisėsaugos pareigūnai imtų krėsti iš Baltarusijos atvykstančių traukinių sąstatus, kuriais iš tiesų keliauja kontrabanda.
Pasigirdo siūlymų Druskininkuose esančioje „Belarus“ sanatorijoje apgyvendinti migrantus. IQ kalbinti ekspertai teigė, kad kai kurie šių scenarijų yra visai įmanomi.
Dingo vanduo, dings ir diplomatai
Pasak Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Tomo Janeliūno, vienas tipinių tokios politikos pavyzdžių yra JAV grasinimas taikyti sankcijas dujotiekio „Nord Stream 2“ projekte dalyvaujančioms bendrovėms.
Šiuo atveju sankcijomis grasinama ne tik priešiškai nusiteikusioms valstybėms, bet ir draugiškų šalių įmonėms.
Tiesa, naujojo JAV prezidento Joe Bideno administracija nusprendė nerealizuoti šio Donaldo Trumpo sprendimo.
„Žinoma, tokių dalykų pasitaiko. Ir ne tik santykiuose tarp konkurentų, bet ir tarp numanomų sąjungininkų. Ypač tais atvejais, kai kalbama apie ekonominius valstybių interesus, pasitelkiamas visas pluoštas priemonių, pradedant muitų tarifais ir baigiant įvairiomis importo ir eksporto kliūtimis.
Paprastai tai – gana švelnios priemonės, grindžiamos ekonominių interesų apsaugos motyvais. Neretai tai vieni kitų atžvilgiu daro ir politiniai sąjungininkai, o jei kalbama apie priešininkus arba rimtus konkurentus, periodiškai imamasi taikyti griežtesnio pobūdžio ekonomines bausmes“, – teigė politologas.
Diplomatiniai santykiai – dar viena sritis, kur taikomos panašios priemonės, kai atsisakoma diplomatinių susitikimų arba nepatvirtinami valstybių ambasadoriai.
Netoli baudžiamos valstybės ambasadų gali būti vykdomi darbai, kuriais labai rimtai trikdoma institucijos veikla. „Prieš dešimtmetį Baltarusija ėmėsi kaip tik tokių veiksmų – nutraukė vandens tiekimą ir faktiškai išvijo Vakarų diplomatus iš ambasadų Minske.
Neva buvo remontuojamas vandentiekis ir dėl to faktiškai liko nefunkcionalus visas ambasadų rajonas“, – priminė T. Janeliūnas.
Tai – tipinė „pilkosios zonos“ priemonė, kai priešiški ketinimai ir sąmoningas kenkimas yra akivaizdūs, tačiau formaliai prikibti nėra prie ko.
„Tokie su infrastruktūra susiję veiksmai gali būti taikomi be kokių nors oficialių paskelbimų, tam nereikia oficialių sprendimų aukščiausiu lygiu, o ir apskųsti tokių veiksmų tarptautinėse organizacijose taip pat nepavyktų. Infrastruktūriniai trikdymai – efektyvi priemonė, kurią galima naudoti tiek prieš diplomatines atstovybes, tiek prieš komercines įstaigas“, – sakė T. Janeliūnas.
Lietuva ir Baltarusija viena kitos atžvilgiu jau dabar taiko diplomatines spaudimo priemones, faktiškai ištuštėjo abiejų šalių ambasados Minske ir Vilniuje.
Šioje srityje jau nebeliko erdvės manevrui, nes visos priemonės jau beveik išnaudotos. Nepakenkti sau Lietuva galėtų imtis spaudimo priemonių ir komercijos srityje.
Pavyzdžiui, maksimaliai blokuoti baltarusiškų krovinių, įskaitant ir tuos, kuriems dar negalioja sankcijos, vežimą per šalies teritoriją. „Tiesa, sunku pasakyti, kokiu pretekstu tai darytume ir ar tai turėtų reikiamą poveikį.
Nesu tikras, kokį tai turėtų poveikį Minsko režimui, bet veikiausiai tai paveiktų ir mūsų bendroves, pavyzdžiui, vežėjus. Ar tai paveiktų politinius Minsko sprendimus? Labai abejočiau“, – svarstė T. Janeliūnas.
Net kurdami strateginius planus juose tik atspindime jau dabar žinomas problemas ir nebandome numatyti, su kokiomis problemomis susidursime rytoj, poryt ir po metų.
Jo nuomone, suerzintume režimą, tačiau nepasiektume pokyčių jo politikoje, todėl Lietuva turėtų aiškiai apsibrėžti, ko siekia: „Parodyti, kad mes esame pasiryžę veikti pagal principą „akis už akį“ ir pridaryti nemalonumų, net jei nuo to ir patys patirtume tam tikrą žalą.
Ar vadovaujamės racionaliu požiūriu, kad verta imtis tik tų priemonių, kurios galėtų ką nors pakeisti iš esmės. Jei savo veiksmais nepaveikiame situacijos iš esmės, panašios priemonės atrodo lyg žaidimas dėl žaidimo.“
Panašus planavimas, atrodo, yra silpnoji Lietuvos vieta. Nemažai kritikų kalba apie tai, kad Vyriausybė, pradėdama konfrontaciją su A. Lukašenkos režimu, nepakankamai nuodugniai planavo galimus padarinius ir mūsų veiksmus.
„Sutikčiau su priekaištais, kad mūsų nuostoliai šiame konflikte nebuvo iš anksto skaičiuojami arba bent jau skaičiuojami nepakankamai nuodugniai, taip sakant, iš akies.
Kita vertus, tokiais atvejais, kai daromi politiniai pasirinkimai, sunku būtų tikėtis, kad sprendimai priimami remiantis ekonominiu naudos ir kaštų įvertinimu.
Politiniai sprendimai daromi remiantis kitokia logika – tai mūsų savigarbos, vertybių ir saugumo klausimas.
Jei vien skaičiuosime pinigus, galiausiai galime pralaimėti visais atžvilgiais“, – sakė politologas. Visgi, pasak T. Janeliūno, priimant vertybinius sprendimus, paranku aiškiai suvokti, kokių nuostolių patirsime ir kaip mums pasiruošti, kad juos kiek įmanoma sušvelnintume.
Būtent šio pasiruošimo labiausiai trūko – nuostoliai vertinami per vėlai ir tai yra ne pastarojo konflikto problema, o sisteminis valstybės funkcionavimo trūkumas.
Toks pavyzdys, pasak profesoriaus, yra ir pasienio stiprinimas, kai veiksmų imamasi tik ištikus rimtai krizei, nors tai daryti buvo galima labai seniai.
„Jau pernai derėjo susimąstyti apie tai, ar Baltarusiją apėmus politiniam chaosui galėsime kontroliuoti valstybės sieną. Kažkodėl toks klausimas neiškilo.
Gal šiandien jau būtume įgyvendinę bent jau dalį priemonių ir situacija būtų buvusi kitokia“, – svarstė politologas. Trumparegiško požiūrio padarinys – prarasta iniciatyva.
„Reaguojame įvesdami sankcijas, tuomet A. Lukašenka imasi naujų veiksmų, o mes vėl į juos reaguojame, pavyzdžiui, siūlydami įvesti naujas sankcijas už hibridinę ataką panaudojant migrantus. Statome tvorą, ir tai vėl reakcija, o ne iš anksto paruošta priemonė.
Tai – nuolatinė mūsų bėda. Net kurdami strateginius planus, mes juose tik atspindime jau dabar žinomas problemas ir nebandome numatyti, su kokiomis problemomis susidursime rytoj, poryt ir po metų. Galbūt yra kokių nors slaptų planų, tačiau žiūrėdamas į tai, kas dabar vyksta, labai tuo abejoju“, – sakė ekspertas.
T. Janeliūnas stebėjosi, kodėl Lietuvos institucijos nerengia daugeliui NATO šalių įprastų simuliacinių pratybų, vadinamųjų stalo žaidimų. Tokiose pratybose simuliuojami įvairūs scenarijai ir bandoma į save pažvelgti priešininko akimis, planuojama, kaip sumažinti potencialias rizikas.
„Net ir kalbant apie Astravo atominę elektrinę ir pasiruošimą galimoms nelaimėms, kai matome, kaip mūsų institucijos negeba derinti veiksmų ir net suplanuoti pratybų, darosi tiesiog kraupu“, – reziumavo IQ pašnekovas.
Pramiegoti dešimtmečiai
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas IQ teigė, kad Lietuva gali visiškai teisėtai imtis tam tikrų ekonominio spaudimo priemonių, tačiau įspėjo, jog stengdamiesi parodyti greitą reakciją politikai imasi skubotų sprendimų, kurie balansuoja ties teisinės valstybės principų riba arba ją pažeidžia.
Teisininko nuomone, politikai šioje situacijoje yra linkę griebtis perteklinių sąvokų, audrinančių visuomenės nuotaikas: „Kalbama apie „karą“, nors iš tiesų joks karas nevyksta. Yra hibridinių grėsmių, ir tai – normalu.
Kai kalbama apie Lietuvos atsako priemones, neretai taip pat sakoma, kad tai – hibridinis atsakas, nors aš nemanau, kad tai hibridinės priemonės ar kad mums apskritai reikėtų tokių imtis.“
Pasak D. Žalimo, Lietuva gali imtis teisiškai visiškai pagrįstų spaudimo priemonių. Vyriausybė jau ne kartą deklaravo, kad kitas A. Lukašenkos žingsnis gali būti kontrabandos srautų didinimas, ir tokiu atveju Lietuva turi visiškai teisėtą pagrindą gintis ir, tarkime, pasienyje ypač nuodugniai tikrinti baltarusiškus krovinius.
„Tai – visiškai normalios ir teisėtos priemonės.
Jei yra didesnė kontrabandos tikimybė, Lietuvos muitinė turi pagrindą siekti užkardyti šią grėsmę“, – teigė buvęs KT vadovas.
Šiuo metu pagrindine poveikio priemone lieka ES aukščiausiu lygiu suderintos sankcijos, kurios taip pat yra atsakas į hibridines grėsmes.
Tačiau Lietuva rezerve turi ir kitų galimybių. Baltarusijos įmonės Lietuvoje yra investavusios apie 200 mln. eurų ir poveikis joms, anot D. Žalimo, taip pat gali būti visiškai pagrįstas ir visai nelaikytinas hibridiniu.
„Tarkime, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali imtis kryptingų teminių patikrinimų – skirti ypatingą dėmesį tam tikriems sektoriams arba tam tikros kilmės kapitalui.
Atsižvelgiant į galimas rizikas, tai – visiškai teisėtos priemonės. Ar Lietuvoje investuotas baltarusių kapitalas gali būti panaudotas finansuojant režimo veiksmus?
Taip, gali. Ar A. Lukašenkos režimas gali būti finansuojamas iš kontrabandos? Ko gero, taip. Lietuvos teisėsaugos veiksmai šiuo atžvilgiu būtų visiškai teisėti.
Patikra yra normali mūsų tarnybų praktika, jos intensyvumas grindžiamas rizikos veiksnių įvertinimu, o Baltarusija jau ne vienus metus yra didelės rizikos šaltinis“, – teigė pašnekovas.
Tiesa, šioje srityje neverta persistengti ir imtis veiksmų prieš visas be išimties baltarusiškas įmones.
Kai kurios jų Lietuvoje įsikūrė bėgdamos nuo A. Lukašenkos režimo. D. Žalimo nuomone, Lietuva ne visada adekvačiai reagavo į aptariamus rizikos veiksnius.
Pasienio stiprinimas taip pat kelia klausimų: kodėl to nedaryta anksčiau, siekiant sumažinti kontrabandos srautus? „Visiems seniai akivaizdu, kad Baltarusija nėra demokratinė valstybė, jau 26 metus ji kelia grėsmę Lietuvai. Kodėl tuomet mūsų siena negalėjo būti tinkamai įrengta jau prieš 20 metų?
Man susidarė vaizdas, kad mūsų pareigūnų mentalitetas ilgą laiką diktavo, kad jie gali susitarti su Baltarusijos pareigūnais. Įdomu, kaip jiems sekasi susitarti dabar?“ – ironizavo D. Žalimas.
Grėsmė teisinei valstybei
Pasak D. Žalimo, Lietuva gali imtis teisiškai visiškai pagrįstų spaudimo priemonių. Vyriausybė jau ne kartą deklaravo, kad kitas A. Lukašenkos žingsnis gali būti kontrabandos srautų didinimas, ir tokiu atveju Lietuva turi visiškai teisėtą pagrindą gintis ir, tarkime, pasienyje ypač nuodugniai tikrinti baltarusiškus krovinius.
„Tai – visiškai normalios ir teisėtos priemonės. Jei yra didesnė kontrabandos tikimybė, Lietuvos muitinė turi pagrindą siekti užkardyti šią grėsmę“, – teigė buvęs KT vadovas.
Šiuo metu pagrindine poveikio priemone lieka ES aukščiausiu lygiu suderintos sankcijos, kurios taip pat yra atsakas į hibridines grėsmes.
Tačiau Lietuva rezerve turi ir kitų galimybių. Baltarusijos įmonės Lietuvoje yra investavusios apie 200 mln. eurų ir poveikis joms, anot D. Žalimo, taip pat gali būti visiškai pagrįstas ir visai nelaikytinas hibridiniu.
Tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali imtis kryptingų teminių patikrinimų – skirti ypatingą dėmesį tam tikros kilmės kapitalui.
„Tarkime, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali imtis kryptingų teminių patikrinimų – skirti ypatingą dėmesį tam tikriems sektoriams arba tam tikros kilmės kapitalui. Atsižvelgiant į galimas rizikas, tai – visiškai teisėtos priemonės.
Ar Lietuvoje investuotas baltarusių kapitalas gali būti panaudotas finansuojant režimo veiksmus?
Taip, gali. Ar A. Lukašenkos režimas gali būti finansuojamas iš kontrabandos? Ko gero, taip. Lietuvos teisėsaugos veiksmai šiuo atžvilgiu būtų visiškai teisėti.
Patikra yra normali mūsų tarnybų praktika, jos intensyvumas grindžiamas rizikos veiksnių įvertinimu, o Baltarusija jau ne vienus metus yra didelės rizikos šaltinis“, – teigė pašnekovas.
Tiesa, šioje srityje neverta persistengti ir imtis veiksmų prieš visas be išimties baltarusiškas įmones.
Kai kurios jų Lietuvoje įsikūrė bėgdamos nuo A. Lukašenkos režimo. D. Žalimo nuomone, Lietuva ne visada adekvačiai reagavo į aptariamus rizikos veiksnius.
Pasienio stiprinimas taip pat kelia klausimų: kodėl to nedaryta anksčiau, siekiant sumažinti kontrabandos srautus? „Visiems seniai akivaizdu, kad Baltarusija nėra demokratinė valstybė, jau 26 metus ji kelia grėsmę Lietuvai. Kodėl tuomet mūsų siena negalėjo būti tinkamai įrengta jau prieš 20 metų?
Man susidarė vaizdas, kad mūsų pareigūnų mentalitetas ilgą laiką diktavo, kad jie gali susitarti su Baltarusijos pareigūnais. Įdomu, kaip jiems sekasi susitarti dabar?“ – ironizavo D. Žalimas. Grėsmė teisinei valstybei
Anot buvusio KT pirmininko, Lietuva turi pakankamai teisėtų poveikio priemonių, todėl neverta žaisti teisiškai abejotinais veiksmais.
Pavyzdžiui, buvo girdėti siūlymų apgyvendinti nelegalius migrantus tokiuose baltarusių kapitalo objektuose, kaip Druskininkuose esanti sanatorija „Belarus“. D. Žalimo nuomone, tokio veiksmo teisėtumas kelia rimtų klausimų, kita vertus, panašūs siūlymai atsiduoda populizmu, nes realaus poveikio problemos sprendimui nedarytų.
„Reikalingi sisteminiai sprendimai, ir vienas ar du pastatai iš esmės nieko nekeičia“, – teigė IQ pašnekovas. Turint teisėtas priemones, Lietuvai neverta imtis skubotų ir aiškiai neteisėtų veiksmų, nors tai, beje, šiuo metu vyksta.
„Naujojo įstatymo nuostatos, ribojančios migrantų laisvę judėti ir galimybes teikti apeliacijas, apskritai kelia abejonių, ar tokių priemonių galima imtis neįvedus nepaprastosios padėties“, – svarstė buvęs KT vadovas.
Be to, šis skubotas sprendimas, nors ir priimtas siekiant suvaldyti migrantų (dauguma kurių yra ekonominiai migrantai, o ne pabėgėliai) krizę, taip pat smogia tikriems politiniams pabėgėliams iš Rusijos ir Baltarusijos – naujoji tvarka galios ir jiems.
„Tai – vienas neigiamų naujo mechanizmo padarinių.
Ar politiniai pabėgėliai bus laikomi stovyklose kartu su nelegaliais atvykėliais, ar įstatymą inicijavę Seimo nariai imsis juos išlaisvinti naudodamiesi tarnybine padėtimi?
Manau, kad būtent taip jie ir elgsis, o tai dar kartą parodys, kad mes nesame teisinė valstybė.
Priimtos įstatymo pataisos galėjo būti daug geresnės, jei būtų deramai apsvarstytos, o ne stumiamos buldozeriu.
Negi nebuvo galima skirti keleto dienų konsultacijoms su klausimo žinovais.
Būtent ypatinga skuba, su kuria jos buvo priimamos, neleido atsižvelgti į būsimas pasekmes“, – teigė D. Žalimas. Jis pabrėžė, kad Seimas nepasimokė iš panašių praeities klaidų, ir tai rodo, kad valdžių kaita nepakeičia ydingų teisėkūros tradicijų.
„Manau, kad šioje situacijoje matome labai daug parodomojo, apsimestinio ryžto, girdime daug skambios ir apsimestinės retorikos. Madinga garsiai šūkauti apie hibridinę grėsmę, bet gali pasirodyti, kad realaus atsako priemonės tų grėsmių iš tiesų neatliepia ir pažeidžia teisinės valstybės principus“, – apibendrino D. Žalimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą