Denisas Nikitenka: Radau pirmąją plytą su žmogaus pirštų atspaudais

Liko plytų stirtos. Ypatingų plytų – šimtamečių, iš kurių buvo pastatyta Klaipėdos pilis.

Remiantis istoriku Johannesu Sembritzkiu, piliai statyti buvo vežamos plytos iš Rasytės Kuršių nerijoje. Ir galbūt čia - XV a. pr. plyta, kuomet Mėmelburgo pilis buvo perstatinėjama.

Ilgus šimtmečius tarnavusi pilis po Septynerių metų karo (1756–1763 m.) prarado savo strateginę reikšmę ir po truputį buvo apleidžiama.

Memelburgo plytos imtos pardavinėti, išoriniai įtvirtinimai – naikinti. Ilgainiui neprižiūrima citadelė pradėjo griūti, kol XIX a. pab. buvo išardyti paskutiniai jos mūrai.

Plytos keliaudavo į senamiestį naujų pastatų statyboms. 

Šiame sklype buvau radęs plytas su įspausta katės pėdute, audeklo įspaudu, šuns pėda.

Jas perdaviau (smagi buvo operacija, kuri vyko pro pirmo aukšto langą) Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

O šiandien radau ir pirmąją plytą su žmogaus pirštų atspaudais.

Visai ploni tie pirštai buvo: kaip mano. Įspaudas – plytos briaunoje, o ne plokštumoje, galbūt todėl anksčiau ir nemačiau. Savotiškas jausmas…

Įsprausti savo pirštų pagalvėles į tą pačią vietą, kur tai netyčia prieš 600 metų padarė kažkas Kuršių nerijoje, Rasytėje, kurioje irgi stovėjo mūrinė Vokiečių ordino pilis, buvo kasamas molis. 

Plytos dabar yra tokia įprasta statybinė medžiaga, jog atrodo net nevertos dėmesio.

Bet jų istorija – gana įspūdinga: pirmosios plytos aptiktos prieš 9 tūkst. metų.

Viena seniausių statybinių medžiagų pasaulyje!

Archeologai jas rado dabartinėje Turkijoje, prie archajiško Jericho miesto, senovės gyvenvietės vietoje. Įdomu tai, kad ištisus tūkstantmečius plytas galėjo sau leisti naudoti tik karšto klimato zonose gyvenę žmonės.

Naudojo net dumblą, kuris kaitrioje saulėje greitai sustingdavo ir sutvirtėdavo. Senovės Egipte plytas gamino iš molio, maišyto su šiaudais. 

Degtos plytos atsirado apie 3,5 tūkst. m. pr. Kr. ir padarė perversmą statybų technologijoje, nes tokias plytas jau galėjo naudoti ir šalto klimato kraštų žmonės.

Naudojo molį, kurį kasdavo kloduose, gabendavo į plytines, ten drėbdavo į medines plytų formas, tokius pusgaminius džiovindavo atviroje vietoje, saulėje.

Būtent šio plytų gamybos proceso metu, kai molis dar minkštas, ir atsirado įvairiausi praeities įspaudai: gyvūnų pėdos, audeklų įspaudai arba, kaip šiuo atveju, žmogaus rankų pirštų žymės. Vėliau išdžiūvusias plytas išdegdavo ir jau gabendavo į statybvietes. 

Romėnai savo plytų gamybai naudojo tik baltąjį ir raudonąjį molį, o gamindavo plytas pavasarį. Tada du metus degtas plytas saugodavo ir tik po to parduodavo arba panaudodavo statyboms.

Spėju, tie du metai būdavo kaip lakmusas: laikas parodydavo, kurios plytos – geriausios, o kurios – skylančios, byrančios. Tokiu būdu, matyt, atrinkdavo elitinę statybinę medžiagą. 

Na, o Klaipėdoje ir aplink miestą prieš kelis šimtus metų plytinių būta bent tuzinas.

Molį daugiausiai imdavo iš Dangės terasos slėnių, skardžių. XX a. pr. plytinės veikė Tauralaukyje, Purmaliuose, Šauliuose (šiuo pavadinimu kaimavietė išliko iki šiol ir yra kairiajame Dangės krante netoli vietos, kur buvo XIX a. nukastas kuršių Pois pilies kalnas),

Paupiuose prie Bachmanno dvaro, Aulaukyje (dabar čia įsikūrę kariškiai), Luizės ir Joniškės, Malūno dvareliuose, piečiau esančiame Gedminų dvare ir kt.