Denisas Nikitenka: Ši mada atkeliavo labai anksti, dar Romos imperijos laikais

Tai yra vieno unikaliausių, rečiausiai aptinkamų ir gražiausių kuršių moters papuošalų rekonstrukcija*. Su išliekančiu interpretacijų, nuvedančių į Skandinaviją, šleifu, nes esama ir paslapčių.

Gaminta, remiantis Palangos kapinyno II degintinio moters kapo Nr. 198 medžiagą.

Kuršė buvo palaidota kremuota XI a., vikingų epochoje. Jos palaikus tuometėje Komjaunuolių gatvėje esančiame kapinyne 1962 m. tyrinėjo žymus archeologas Adolfas Tautavičius (1925-2006).

Ši prieš tūkstantį metų gyvenusi kuršė buvo išties pasiturinti, nes jos įkapių komplektas – įspūdingas.

Be prašmatniosios krūtinės apvaros su skirstikliais kapo duobėje rastos 2 stambesnės pasaginės segės (pasidabruota sujungtais - labai retas Pietų Kurše! - žvaigždiškais galais ir žalvarinė daugiakampiais galais), 2 mažesnės pasaginės segės cilindriniais galais, laiptelinė segė, juostinė apyrankė, du žalvariniai smeigtukai įvijinėmis galvutėmis.

Taip pat aptikti du peiliukai, diržo dalys (o tai moterų kapuose pasitaiko labai retai): sagtis, apkalas ir skirstiklis, dar geležinė yla mediniu kotu, žalvarinis, įvijinis žiedas, antkaklės fragmentai, neiškios paskirties žalvarinių vielų dalys ir daugiau apeiginiame lauže persilydžiusio vadinamojo žalvario gabalų. Įdėta ir simbolinė įkapė: iš skardelių padaryti miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai.

Įdomus pats kapas: tai buvusi tiesiog apie 2 metrų skersmens duobė, kurioje aptiktos net trys krūvelės, susijusios su mirusiąja ir laidojimo apeigomis (vienoje vietoje atskirai rasti perdegę puodo likučiai, liudijantys apie paprotį dėti ritualinio maisto).

Dabar tai atrodo, kaip dėmės su radiniais, angliukais ir pan.

„Ištyrus kapą aiškėja, kad sudeginus mirusįjį stambesni iš laužavietės surinkti kaulų fragmentai buvo supilti į nedidelę krūvelę ir šalia jų sudėta daugumas įkapių, kurios neliestos ugnies“, - rašė archeologas A. Tautavičius.

Beje, pretekstas tyrimams buvo labai banali ir buitinė aplinkybė: toje vietoje vėliau pastatė turistinės bazės korpusus.

Anuomet vadinosi Komjaunimo, dabar – Plytinės gatvė, o pats IX-XIII a. datuojamas kapinynas su 1961-1962 m. ištirtų apie 400 kapų yra ties sankryža su Dariaus ir Girėno gatve. Namai, miškelis.

Įspūdingasis papuošalas vertas gilesnių analizių, kurios jau buvo atliktos: konsultuotasi su kuršių materialinės kultūros žinove, archeologe doc. dr. Audrone Bliujiene, žiūrėti analogai, rekonstrukcjos meistrai bene dešimtmetį aiškinasi šio papuošalo subtilybes, tačiau mįslių vis dar esama.

Nes yra viena bėda.

Griautiniuose kapuose (kai palaidojama skobtiniame karste su visais kaulais, nedeginant) būna aišku, kur ir kokie papuošalai nešioti, dėvėti.

O degintiniai kapai turi šiek tiek chaoso.

Sudegusių mirusiojo kauliukai, apeiginio laužo angliukai ar net apdegusio medžio gabalai ir perdegę arba nedeginti papuošalai tiesiog sudedami į kapduobę be jokios tvarkos. Net jie ji ir yra, neaišku, ar ji susijusi su papuošalų nešiojimo būdu.

Gal tik taip sudėjo tarp angliukų.

A. Tautavičius tais 1962-aisiais preliminariai spėjo, jog rado apgalvį.

Tačiau ši versija – mažai įtikinama, nes papuošalas – per masyvus, per sunkus, pernelyg daug detalių...

Nebent kas nors įrodytų kitaip.

Taigi, padaryta išvada, jog čia – krūtinės papuošalas, apvara su visa ta gausybe gražiausių stiklo ir bronzos karolių.

Vienas beje, ypatingas – tas su „akute“, primenančia gelbėjimo ratą.

Sudėtingesnė jo gamyba: pirmiausiai padaromas „ratas“ (ar kitas motyvas), o tada jis prilipdomas žaizdre gaminant karolį. Ši mada atkeliavo labai anksti, dar Romos imperijos laikais.

Po daugybės diskusijų nuspręsta pademonstruoti vieną iš galimo šio papuošalo nešiojimo variantų, kai jis prisegamas prie, tarkime, ant pečių uždėtos vilnonės skaros tais dviem smeigtukais.

Bet jie rasti vos ne už pusės metro nuo pačios apvaros... Toje krūvoje, kur buvo stiklo ir bronzos karoliai, gulėjo dvi didokos pasaginės, puošnios segės.

Taigi, ar galėjo būti šis papuošalas nešiojamas prie krūtinės jį tvirtinant ne smeigtukais, o iš šonų, ties raktikauliu pasaginėmis segėmis?

Toks modelis yra tipiškas skandinavų vikingų moterų krūtinės papuošalų nešiojimo variantas: krūtinės srityje kabo apvara su karoliukais, o iš šonų ją prilaiko vadinamosios vėžlinės segės.

Intriga išlieka. Situaciją kiek apsunkina aplinkybė, jog tokio tipo papuošalų kuršių žemėje (bent jau dabartinės Lietuvos teritorijoje) yra rasta labai nedaug.

Gintališkės kapinynė Plungės rajone. Ir vieną kone identišką papuošalą (skirstikliai taip pat turi tris skyles, kaip ir palangiškės atveju, analogiški karoliai) esu matęs Kretingos muziejaus fonduose.

Tas papuošalas aptiktas prie kuršių Nagarbos piliakalnio, kaip jaunamartės auka.

Nagarbos piliakalnį nuo Palangos piliakalnio skiria vos 11 km.

Gražus, įspūdingas, įdomus ir sudėtingas gamybos technologija (bronzos liejimas, kalimas, vijimas, stikladirbystė) XI a. mirusios kuršės papuošalas.

Šiemet dar tikrai bus progų jį pamatyti gyvai (atrodo milijardą kartų įspūdingiau, nei nuotraukose).

Pirmiausiai – kretingiškiams (kur ir kada - dar paslaptis).