Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Pavyzdžiui, 1514 m. Gdanske buvo pastatyta 18 didelių laivų, o Liubeke 1560-1590 m. laikotarpiu buvo pastatyta 213 laivų, jų talpos vidurkis siekė apie 79 lastus (1573 m. ten buvo pastatytas 400 lastų talpos laivas).
Klaipėdą lenkė netgi Liepoja, kurioje, aktyviai dalyvaujant liubekiečiams ir kitiems užsieniečiams, antroje XVI a. pusėje buvo pastatyta keliasdešimt jūrinių laivų.
To meto Klaipėdą su išlygomis būtų galima lyginti su Elbingu, XVI a. pabaigoje išgyvenusiu laivų statybos pakilimą: ten laivus tuomet statėsi vietos pirkliai ir anglai bei olandai, tačiau dominavo maži laivai (1622 m. Elbingo prekybinį laivyną sudarė 12 šmakų).
XVII a. pradžioje laivų statyba Klaipėdoje apmirė, 1605, 1608 bei 1616 m. buvo pastatyti trys nedideli 30, 40 ir 20 lastų laivai.
Žuvis ir žvejyba viduramžių europiečio gyvenime.
Prie jūros įsikūrusių miestų bendruomenės paprastai gaudavo teisę laisvai žvejoti jūroje savo reikmėms.
Buvo nurodomi leistini žūklės įnagiai, bet konkreti žūklės akvatorija nebuvo taip smulkiai detalizuojama, kaip vidaus vandens telkinių atveju.
Kurį laiką už žvejybą jūroje netgi nebuvo imamas mokestis.
Ilgainiui žvejyba jūroje ėmė verstis tik profesionalūs žvejai, mokėję valstybei fiksuotą mokestį.
Šia proga pažymėsime, kad Ordino valstybės miestai ir pats Ordinas dalyvaudavo silkių žvejyboje Skonėje.
1368 m. Švedijos karalius Albrechtas suteikė Prūsijos miestams specialią privilegiją steigti savo vitę priešais Falsterbo pilį, pakrantėje „tarp Liubeko vitės ir danų būdų“.
Prūsijos vitė gavo tas pačias teises, kokias turėjo Hanzos miestai, ir turėjo didelę reikšmę visai Prūsijai, apie ką liudija Ordino valstybės miestų suvažiavimuose nuolat svarstyti silkių gaudymo ir prekybos jomis klausimai.
Silkės dar buvo gaudomos Bornholmo salos pakrantėse - ypač rytinėje.
Per visą Ordino laikotarpį ten nuolat žūklavo Gdansko šutės (pvz., 1379 m. Bornholme silkes gaudė 13 Prūsijos laivų).
Žvejyba Klaipėdos regione XIII-XVI a.
Žvejyba buvo labiausiai išvystyta Klaipėdos komtūrijos ir valsčiaus ūkio šaka.
Prekyba ir amatai dėl jau aptartų priežasčių šioje teritorijoje vystėsi labai lėtai, didesnė pažanga prasidėjo tik XV-XVI a. sandūroje.
Tuo tarpu žvejyba vyko praktiškai nuo pat Klaipėdos pilies ir miesto egzistavimo pradžios. Klaipėdos jurisdikcijai priklausę vandens plotai tuomet apėmė dalį Nemuno deltos su Rusne, šiaurinę Kuršių marių dalį bei jūros pakrantę nuo Nidos iki Nemirsetos.
Nerijoje Klaipėdai priklausiusios marių dalies riboženklis buvo Grobšto ragas, tuo tarpu žemyninėje (rytinėje) marių pakrantėje Klaipėdos komtūrijos valdos tęsėsi iki Įsos.
Administracinės ribos iš esmės buvo nustatytos 1366 m., kai Ordinas ir Sembos vyskupas pasidalino Kuršių marias, o 1537 m. Klaipėdos ir Šãkių valsčių administracijos nustatė marias skersai kertančią liniją, atribojusią abiejų valsčių „teritorinius vandenis“.
Pirmosios gyvenvietės Klaipėdos komtūrijos teritorijoje buvo žvejų kaimai, Rusnė ir Nida minimos jau pirmoje XV a. pusėje.
Normaliai bet kurio verslo egzistencijai reikalinga kvalifikuota darbo jėga, žaliavos (prekės) bei realizavimo rinka.
Visa tai buvo Ordino ir Prūsijos kunigaikštystės pareigūnų Klaipėdoje dispozicijoje: profesionalūs žvejai, labai turtingi žuvų vandens telkiniai bei plati vidaus ir užsienio rinka.
1252 m. pirmąjį Klaipėdos komtūrijos konventą sudarė 11 Ordino brolių, tarpe jų jau buvo žvejybos prievaizdas.
Pirmosios XV a. pusės šaltiniai mini Klaipėdoje rezidavusius žvejybos prievaizdus, 2-ajame dešimtmetyje juo buvo iš Frankonijos kilęs Ulrichas von Gichtas.
1434 m. Klaipėdos komtūrijos inventoriaus aprašyme minimas žuvų ūkis (fischhoff), kuriame greta kitų buvo laikomas ir žvejybos prievaizdo laivas.
Tikriausiai XV a. pab. - XVI a. pradžioje žvejybos prievaizdo rezidencija iš Klaipėdos buvo perkelta į Rusnę (Fischmeisterstelle in Russ).
1514 ir 1519 m. yra minimas Rusnės žvejybos prievaizdas Lazaras.
Labai ilgai žvejyba buvo vienintelis Klaipėdos komtūrijos pajamų šaltinis.
Nuo XIV a. 4-o dešimtmečio iš Klaipėdos į Marienburgą kasmet buvo pristatomi dideli kiekiai džiovintų žuvų, retkarčiais didžiojo magistro pageidavimu papildomai buvo siunčiama nemažai lydekų, menkių ir kitokių žuvų.
Kol Klaipėda buvo Livonijos ordino valda, laisva žvejyba Kuršių mariose savo reikmėms tenkinti disponavo Kuldigos (Goldingen) pilies komtūras.
1328 m. gegužę patvirtindamas Klaipėdos perėjimą į Prūsijos jurisdikciją, didysis magistras Werneris von Orselnas suteikė Kuldigos komtūrijai galimybę neribotais kiekiais pirkti žuvį iš marių žvejų po to, kai savo poreikius patenkins Klaipėdos konventas.
Drauge buvo nustatyta kaina: už kapą (60 vnt.) starkių kuldigiečiai turėjo mokėti pustrečios markės, už 100 lydekų - pusantros markės.
1331 m. vasarį sąlygos buvo patikslintos, per metus Kuldigos konventas galėjo Klaipėdoje įsigyti 20 kapų karšių ir 1000 lydekų, o Klaipėdos komtūrija buvo įpareigota kasmet tiekti didelius kiekius žuvies į Marienburgą.
Išlikę Klaipėdos komtūrijos inventoriai bei kiti Ordino šaltiniai liudija, kad žvejyba ir prekyba žuvimis absoliučiai dominavo visoje XIV-XV a. ūkinėje komtūrijos veikloje.
Pvz., 1376 m. Klaipėdos pilies podėliuose buvo laikomi karšiai, perpelės, sterkai, lydekos, menkės ir silkės.
1377 m. - karšiai, lydekos, sterkai, perpelės.
1402 m. - lydekos, sterkai, unguriai, karšiai, eršketai, menkės, silkės ir kitos žuvys.
Kartu komtūrijai priklausė ir gana įspūdingas žūklės įnagių arsenalas: 1376 m. jai priklausė 10 žvejybinių laivų ir apie 80 įvairių tinklų, 1377 m. - 6 žvejybiniai laivai ir keliasdešimt tinklų, 1389 m. - 5 žvejybiniai laivai.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą