Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (673) (2)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Smiltynės pokariniame kurhauze. Jame 1952-1973 m. gyveno Montvilų šeima, auginusi tris dukras - Birutę, Nijolę ir Janiną.

Po II pasaulinio karo Lietuvos negausūs laikraščiai mirgėte mirgėjo skelbimų, kviečiančių važiuoti į Klaipėdą valyti griuvėsių. Tie skelbimai pakliuvo ir į Petro Sorokos nuo Dzūkijos akis. Palaidojęs žmoną, likęs našlys su dviem vaikais - Julyte ir Juozuku - susigreibė juos ir sėdo į traukinį. Išdundėjo į Klaipėdą tų griuvėsių valyti. Kaip jam sekėsi, kaip ūgtelėjusi Julytė tapo Julija Montviliene ir kaip Montvilų šeima buvo apgyvendinta kurhauze - ankstesnėse „Akvarelėse“. Šiandien - tąsa pasakojimo, kaip jie tame pokarinių smiltyniškių vadintame „didžiuojame name“ gyveno Nijolės Montvilaitės-Kairienės akimis ir jausmais.

Velykas švęsdavo lauke

„Kurhauze buvom kelios šeimos, kurios susibėgdavom Kalėdoms. Susispeisdavom ir Velykoms. Labiausiai yra įsiminusios tos, kai tos kelios šeimos išeidavom ridenti kiaušinių. Tėvai buvo padirbinę lovelius. Nuošalesnėje vietoje, dažniausiai už tvartukų, kad kas nenužiūrėtų, o dar blogiau - neįskųstų, susirasdavome pievelę ir švęsdavome“,- apie Velykas Smiltynėje pasakojo p. Nijolė.

Ji prisiminė ir kunigus, kurie šeimas vizituodavo ir prieš Kalėdas, ir prieš Velykas. „Juk tuomet buvo statoma Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, tėvai būtinai paaukodavo rublių jos statybai. Kunigai pakalbindavo mus, sesutes. Krikštytos, žinoma, buvome. Kunigas paragindavo mokytis poterių - dirmavonei. Tėvų dar pasiteiraudavo, į kurias duris kurhauze dar galėtų pasibelsti“,- pasakojo p. Nijolė.

Nors tėvai bažnyčioje būdavo labai retai, tačiau tikėjimo prigulmybių laikydavosi.

Pokariniame kurhauze, virtusiame „komunalke“, buvo apgyvendintos įvairių tautybių šeimos - su skirtinga gyvenimo, o ir kultūrine patirtimi. Bet, pasak p. Nijolės, atšiauraus gyvenimo sąlygos netrukdė sugyventi be ypatingų skandalų. Pirmoje eilėje antroji iš kairės Nijolė Montvilaitė, virš jos - sesė Birutė.

Ateinančio komunizmo laukimas

Smiltynės pradinė mokykla buvo virtusi švietimo ir kultūros centru. O jei jau švietimas, vadinasi, ir politinis švietimas. Tai politiškai „pašvytinti“ keltu atplaukdavo ir partinis elitas iš Klaipėdos.

Labiausiai iš tų paskaitų p. Nijolės atmintin įstrigęs „Tarybinės Klaipėdos“ redaktoriaus J. Mesjė „tapytas“ komunizmo paveikslas. Kai atėjęs į parduotuvę galėsi visko imti nemokamai, ko tik prireiks ir norėsi. Jauniausiai mokyklos moksleivei Nijolei iš karto akyse stojosi saldainių krūvos. Ir ji labai pradėjo laukti to komunizmo. Kiti vaikai, kad ir vyresni už Nijolę, nusprendė - geras dalykas tas komunizmas.

Netgi keli suaugę smiltyniškiai, ateidavę pasiklausyti tų politinio švietimo paskaitų, svaigo dėl to komunizmo. O jau sklandė toks anekdotas „Komunizmas horizonte“. Kai senukas, na, ne Smiltynės pradinės mokyklos „švytinime“ lektoriaus paklausė, kas tas horizontas, jam buvo atsakyta: „Tokia linija prieš akis, kai eini, eini, eini ir niekaip prie tos linijos neprisiartini.“

Tai va, Smiltynės vaikų svajonėms priartėti prie horizonto nepavyko. Saldainių už dyką neparagavo. Džiaugėsi mamų sutaisytais „sumuštiniais“ - pašlakstytą vandeniu duonos su cukrumi riekę gavę desertui. Kaip ir daugelis vaikų, gyvenusių Klaipėdoje.

O komunizmo horizontu suviliojęs Smiltynės vaikus tas redaktorius, matyt, pats prarado viltį jį prieiti, išvyko į kitą šalį, kurioje gyveno. Bet apie komunizmo šviesų rytojų jau tikriausiai nebepasakojo.

Čia sesutės nufotografuotos pas kūminus visai ne kurhauze. Bet pokariu panašius interjerus galėjai užtikti daugelio klaipėdiečių butuose. Žinoma, Smiltynės kurhauzo „komunalkėse“ savo būstus lietuviai dabindavo panašiai.

 

Per lūžtantį ledą

Kai Nijolė Montvilaitė mokėsi 4-ojoje vidurinėje, jos vyresnėlė sesuo, dabar amžinatilsį Birutė, jau dirbo Bandomojoje laivų remonto įmonėje. Nors per kurhauzo, virtusio „komunalke“, langus toji įmonė kitame Kuršių marių krante atrodė ranka pasiekiama, bet į darbą Birutė plaukdavo keltu. O tą dieną keltas nekursavo, nes marios buvo padengtos ledu.

„Mūsų name gyveno ir daugiau dirbusių toje įmonėje. Keltas nekursavo, tai tas būrelis, iš kažkur nusitvėręs lentą, išsiruošė į darbus pėsti. Kadangi kai kur mariose matė properšas, tai ir susirado tą lentą dėti tarp suskilnėjusių ledo lyčių. Visą tą šiurpų vaizdą stebėjau nuo kurhauzo laiptų. Taip drebėjo širdis: kad tik ko nenutiktų sesei, o ir visam tam būreliui, keliaujančiam per suskilinėjusius marių ledus“, - ir po tiek metų p. Nijolės balsas drebėjo.

Kaip ir pasakojant apie keliones keltu į mokyklą ir iš jos. Kai juos, kaip pupų pėdus, gaudydavo buksyro vyrai. Nes keltas ir dėl ledų sangrūdų, ir dėl tiršto rūko nekursuodavo. Ir p. Nijolei, ir jos amžinatilsį sesei Birutei „ekstrymai“, pramaišiui su adrenalinais, baigėsi sėkmingai.

Apie uraganus ir jų padarinius, apie prekybą silkėmis, apie laišką į Maskvą ir daug ką kita smiltyniškių pokariniame gyvenime - po savaitės.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Atsimenu, kai kvapą užgniaužę žiūrėjome, kaip pasiseks tam būreliui kaimynų pereiti per marias. Jie turėjo keletą lentų, ir ėjo, ir šliaužė. Ir kaip palengvėjo, kai kitame krante, Bandomosios laivų remonto įmonės darbuotojai jiems padėjo užsiropšti ant krantinės
Jonė, 2021-04-12 09:07
rašote, kad buvo trys sesutės, bet nėra nei foto Janinos, nei apie ją kas parašyta ? Būtu įdomu.
Aldona, 2021-04-11 17:39
Sidebar placeholder