Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (674)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau lankysimės Smiltynėje, pokariniame kurhauze.

Jame 1952-1973 m. gyveno Montvilų šeima, auginusi tris dukras - Birutę, Nijolę ir Janiną.

Šiandien - tąsa pasakojimo, kaip jie tame, anot pokarinių smiltyniškių, „didžiajame name“ gyveno - Nijolės Montvilaitės-Kairienės akimis ir jausmais.

Papildomi darbai

Montvilų šeimos galva, kaip jau minėta anksčiau, kilęs kažkur nuo Kartenos, kaip ir daugelis žemdirbių vaikų, atvažiavęs į Klaipėdą, įsidarbino žuvų gaudyti botuose, gal traleriuose, išplaukiančiuose į atvirą jūrą. Joje Vladas Montvila ir prarado darbingumą, reikalingą jūrose. Bet buvo „pritaikytas“ dirbti krante. Žodžiu, buvo „sausumos jūreivis“ - parą švartuodamas laivus, tris turėdavo laisvas.

„Tėvas tomis laisvomis dienomis eidavo į miškų ūkį pušelių sodinti. Jei reikėdavo, tai ir dar kokius pagalbinius darbus nuveikdavo. Jei papildomų darbų miškų ūkyje nepasitaikydavo, tėvas žvejodavo. Kai laimikis būdavo gausesnis, nei reikėdavo šeimai, mama su tomis žuvimis keldavosi keltu jas parduoti Klaipėdos turguje. Kartą ji iš turgaus su pilnais krepšiais kokių nors produktų, pirktų už rublius, gautus pardavus žuvis, negrįžo. Sėdim namuose nevalgę, o ir nerimaudami, kur toji mama galėjo pradingti? Tik po kelių dienų paaiškėjo: su tomis žuvimis buvo uždaryta milicijos areštinėje. Spekuliantė. Spekuliantė žuvimis“, - pasakojo p. Nijolė.

Oi, pažįstama situacija, kai turguje kildavo bruzdesys. Ir mediniai prekystaliai bemat ištuštėdavo, vos kas sušnabždėdavo „atas“. Tai būdavo tolygu SOS jūroje. Vadinasi, pasirodė neuniformuoti milicininkai, „obeches“ vadinti. Na, tie, kurie gaudydavo spekuliantus. O spekuliantams buvo priskiriamos ir megztinius, megztas kojines parduodančios moterys, ir sužvejotas, kartais ir iš žuvų apdirbimo įmonių nugvelbtas žuvis parduodantys.

Kaip ir žemyninėje Klaipėdoje, Smiltynės vaikai, apsiavę veltiniais, su kumštinėmis pirštinėmis žiema mėgaudavosi taip pat. Kairėje - Nijolė.

Kai mano tėvas prigaudydavo per daug lydekų patiems pavalgyti ir kaimynus pavaišinti, mama su pačiomis didžiausiomis, nes „verdiktas“ joms būdavo - neskanios, per senos amžiumi, kartu į turgų tempdavosi ir mane. Privalėdavau būti žvalgas, kada pasirodys tie milicininkai be uniformų. Bet buvau žiopla, neatpažindavau. „Atas“ signalą jau būdavo davę nuolatiniai rizikuojantys ką nors parduoti. Mama, susirinkusi kelias lydekas su į žiaunas įvertomis vielomis, stverdavo mane už rankos ir keliaujame iš turgaus tarsi jas nusipirkusios.

Montvilienė dukrų į turgų nesivesdavo - juk iš mokyklos vaiko į turgų nebildinsi. Tai kažkiek ir atsėdėjo „kaliūzėje“. Gal ir baudos kvitą dar gavo. Bet šitų „detalių“ p. Nijolė nėra įsidėmėjusi.

Beje, milicininkų be uniformų širdis kiek sušvelnindavo aplink „spekuliantus“ besitrinantys mažamečiai vaikai. Apsieidavo, paliepę dingti su visomis prekėmis ir tais vaikais. Iš sodinamų į „kaliūzes“ prekes, dažniausiai iš Amerikos giminaičių atsiųstas medžiagas drabužiams siūdintis, neregėtus žaislus, visokias maisto produktų skardines su tokiomis patraukliomis akiai etiketėmis „konfiskuodavo“. Kitąsyk žmonės, gaudavę siuntinius, į turgų nebenešdavo - „rinką“ parduoti rasdavo savo gyvenamoje aplinkoje. Jeigu kas neįskųsdavo...

Kurhauze gyveno ir Nijolės bendraamžė totoriukė, su kuria ji puikiai sutardavusi.

Smiltynės gyventojų verslumas

Jau penkioliktus metus rašydama „Akvareles“ su pačių įvairiausių pokarinių klaipėdiečių šeimų istorijomis, negaliu atsistebėti dažnų jų verslumu: kai kuriose būdavo kepami tortai, ir jie turėdavo paklausą be jokių reklamų. Kai kuriose kaip kokiame fabrike šeimos susitelkdavo laidotuvių vainikus pinti iš eglišakių, kas žagarėliais, aliejuj iškeptais patylom, ne turguje, paprekiaudavo. Jei koks pavyduolis ar „pareigas atliekantis“ neįskųsdavo.

Įskųstiesiems ir nuteistiems už spekuliaciją maža nepasirodydavo - kartais ir dešimčiai metų kalėti buvo pasmerkti. Pirmaisiais pokario metais bausmės buvo griežtos. Bet žmonės net ir iki Stalino mirties 1953 m. rizikuodavo kuo nors, kaip nors verslauti.

Kai augo ir brendo p. Nijolė, gyvenusi kurhauze, jau buvo šiek tiek laisviau. Bet kokiam griežtam pareigūnui patekęs akiratin, nemalonumų irgi galėjai turėti „per valdiškus namus“.

Tad Montvilaitės, nusipirkusios saulėgrąžų parduotuvėje, jas paskrudinusios ir pardavinėjusios stiklinėmis išlipantiems iš kelto ir drožiantiems į paplūdimius, irgi rizikavo būti spekuliantėms priskirtos. Bet vaikai, kaip dažnu atveju ir dabar, buvo ypatinga kasta, priskiriama kartais gėlėms, kartais komunizmo statytojų kartai. Į jų „biznį“ kartkartėmis buvo žvelgiama atlaidžiai. Kaip ir jų kaimyno berniuko, prisirenkančio butelių ir juos pamazgojusio bei pripilančio vandens iš šulinio. Tiek kepintos saulėgrąžos, tiek tas vanduo buvo paklausūs. O vaikams nereikėdavo kaulyti sunkiai uždirbtų rublių iš tėvų. Žinoma, saldainiams ar ledams. Kartais ir kinui Klaipėdos kino teatruose.

Apie tuos kinus, tiksliau, filmus Smiltynėje ir Klaipėdoje, apie uraganus ir jų padarinius, apie „didžiojo namo“ - kurhauzo gyventojų laišką į Maskvą ir daug ką kita smiltyniškių pokariniame gyvenime - po savaitės.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder