Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (675)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės pokariniame kurhauze. Jame 1952-1973 m. gyveno Montvilų šeima, auginusi tris dukras - Birutę, Nijolę ir Janiną.

Įdomu tai, kad kurhauzas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio laikais, kaip ir daugelis po II pasaulinio karo išlikusių nesugriautų paveldo namų, buvo rekonstruotas, restauruotas. Kiek jame liko autentikos, galėčiau tik spėlioti. Bet kažkiek liko. Tai štai - prieškariniam ir pokariniam kurhauzui šiemet kaip ir sukako 120 metų jubiliejus. Koks jo tolesnis likimas - tik ateitis pasakys.

Trūkinėjančios kino filmų juostos

Kaip Montvilų šeimai, apgyvendintai pokariniame kurhauze, sekėsi gyventi - ankstesnėse „Akvarelėse“. Šiandien - pasakojimo tąsa Nijolės Montvilaitės-Kairienės akimis ir jausmais.

Pokariniams smiltyniškiams teatro, o ir kino teatrų lankymas pačioje Klaipėdoje buvo reta prabanga. Tad kino mechanikai, ar kaip jie anuomet vadinosi, su filmų kopijomis metalinėse dėžėse keldavosi į Smiltynę jų rodyti. Šiandien p. Nijolė nelabai ir prisimena jų turinio. Labiau įsiminę tų filmų, rodytų pradinėje mokykloje ar kariškių teritorijoje esant geram orui lauke, trūkinėjimai.

Tai, spėju, buvo didesni „cirkai“, negu pati ideologizuota filmo juosta.

Net Klaipėdos kino teatruose per seansus tos filmų juostos trūkinėdavo. Karas, karas, karas, o kai filme kažkas gražaus, iki bučinių, pačioje svarbiausioje vietoje ima ir nutrūksta. Kino teatro salėje - švilpesiai, klyksmai „batsiuvys“, na, tam mechanikui, leidžiančiam filmo juostą ir prižiūrinčiam aparatūrą.

Manau, kad tie filmų trūkinėjimai panašiai buvo vertinami ir smiltyniškių.

Beje, kaip pasakojo p. Nijolė, su sovietinių kariškių užkarda Smiltynėje ypatingos priešpriešos nebuvo - kartu ir filmus žiūrėdavo, netgi sportinėse varžybose pagal sezonų laikus dalyvaudavo.

Susisluoksniavimas

N. Montvilaitė-Kairienė pažymėjo ir tokį dalyką: kurhauzo gyventojai, vertęsi ne tik valdiškais darbais, bet susirasdavę ir įvairių galimybių prisidurti prie nedidelių uždarbių papildomų pajamų, pamažu įsigydavo to, ko kiti neturėjo. Pasak jos, sluoksniavimasis prasidėjęs nuo televizorių. Iš pradžių dar sugužėdavo pas kokį kaimyną kartu laidų, filmų žiūrėti. Paskui aptarinėdavo. Dar jautėsi tas pirminis bendrumas.

Kai tų televizorių didžiajame name radosi vis daugiau, „komunalkių“ durys nebesivarstydavo bėgti pas kaimynus žiūrėti laidos. Jau nebebuvo reikalo.

Pradėjo rastis ir krištolinių taurių, visokių ten krištolo „bliūdų“. Tai jau buvo gerovės ženklai. Kaip ir kilimai, dar ne ant grindų - ant sienų. Prasidėjusio sluoksniavimosi pranašai. Nes tai buvo rodiklis - turi „blatą“.

Šiaip jau paprastai atėjęs į parduotuvę to kilimo ar krištolo „bliūdo“ nenusipirksi. Kaip ir gražesnių batelių, palto ir net suknelės. Smiltynės madingosios drabužius siūdindavosi pas vietinius siuvėjus. Šie irgi buvo pakankamai išradingi. Tik su tom medžiagom irgi gerokai tekdavo patriūsti, kol kokioje parduotuvėje atrasdavai, tarkim, tamsiai mėlynos ar juodos su žirneliais. O Montvilų šeimoje tai juk mama ir trys panelytės, kurioms, ak, kiek metrų tos žirnelinės medžiagos reikėdavo. Kad perka ne spekuliuoti, reikėdavo ir dokumentą parodyti.

Apranga irgi dėjosi sluoksniavimosi elementu. Manau, dabar visokių etikečių vaikymasis - iš ten, iš to pokarinio skurdo. Ir įsivaizdavimo - jeigu nevilkėsi boloninio „ploščiaus“, tai tu kaip ir nevertas žmogaus ant aukštesnio socialinio laiptelio vardo.

Nors buvo deklaruojama - visi lygūs. Toli gražu taip nebuvo.

Kaip ir dabar - lygesni tarp lygių. Santvarkos pasikeitė, tas tiesa. Bet žmogus vertinamas, deja, ne pagal savo talentus, įgūdžius. Dažniau - kokiu automobiliu važinėja ir ar turi fazendą kur nors Ispanijoje ar Mergelių salose. Tai, žinoma, tarp kitko.

Pasienio užkardos kareivukai smiltyniškius pagal sezoną ir pasirungti pakviesdavo.

Šventės - džiaugsmas smiltyniškiams

Vasara, ech, vasara. Rojus. Bent keliems mėnesiams smiltyniškiai pamiršdavo buitinius vargus žiemą, ledonešius pavasarį. Pamiršdavo ir siautėjančius uraganus, verčiančius iš kojų vėjus rudenį. Regėdami iš keltų grūsties pabyrančius miestelėnus, netgi džiūgavo esą smiltyniškiai.

Vaikams nereikėdavo į mokyklas, suaugusieji, dirbantys Klaipėdoje, ankstų rytą keldamiesi į žemyną, laisvai rūpimais reikalais pabendraudavo su kitais smiltyniškiais, gyvenusiais „komunalkėmis“ virtusiose vilose.

Vakarais, kai visi pliažininkai vėl susigrūsdavo į keltus grįžti namo, smiltyniškiai pustuščiais keldavosi į Smiltynę. Tikrą rojų vasarą.

Tą rojų pagyvindavo ir Jūros šventės. Kurhauzo gyventojai jas stebėdavo, susėdę ant paradinių kurhauzo laiptų arba kaip kokie kirai sutūpdavo ant marių pakrantės dar natūralių akmenų. Tik vėliau jie buvo išlupti ir pakeisti gelžbetoniais. Vaizdų niekas neužstodavo. Ne taip, kaip ten kitiems, susigrūdusiems aname krante.

Kai kuriems smiltyniškiams tie laivų paradai - buvę nebuvę. Jų prisižiūrėdavo ir be progų. Tiesa, kelių povandeninių be Jūros šventės neregėdavo.

Tiems, kuriems tie laivai - buvę nebuvę, kur kas mielesnė būdavo pasirinkta pievelė su patiesalais, ant kurių - užkandžiai, žinoma, ir butelaitis. Jūros šventės gaudesys su laivų paūkčiojimais buvo puiki proga pakelti dar ne plastmasės, o tvirtas briaunotas stiklines. Kai kuriais atvejais - ir krištolo taureles ar taures „Už tuos, kurie jūroje“.

Visu Klaipėdos vaizdu dar ne su pilsotais, K ir D pastatais, o pirmiausia su CBK kaminu jie turėdavo galimybių gėrėtis ir per naujamečius fejerverkus. Vėlgi sutūpę ar stačiomis ant kurhauzo laiptų. Kai kuriems tų vaizdų pakakdavo ir pro langus. Juk rūsčių žiemų irgi pasitaikydavo.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder