Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (679)

1954 m. gruodžio 31 d. ištekėjusi už Antano Donelos Kretingoje ir ten dvejus metus gyvenusi kruopščiai, atrodo, prižiūrima anytos nuo Kartenos, abu jaunavedžiai apsisprendė kraustytis už, kaip sakoma, jūrų, marių. Bet apie viską - paeiliui.

Miškų ūkio kontora

Smiltynės 18-asis namas jau pokariu statytas. Nors lyg ir „iškristų“ iš tarpukario paveldinių namų istorijų, tačiau aplenkti šio namo tikrai negalėjau. Nes Donelų šeimos, išauginusios tris dukras - Loretą, Ritą ir Vilmą - saga yra tiesiog pokarinės Smiltynės pokarinio gyvenimo, labai atšiauraus gyvenimo, atspindys.

Namas buvo suręstas tvirtai žemaitiškai, be jokių ten raižinių, įmantrybių. Matyt, pagal Miškų ūkio direktoriaus pageidavimus - kontora ir keli kambariukai jam pačiam su šeima ir bendradarbiams gyventi. O tais bendradarbiais tapo buhalteriai Antanas ir Aldona Donelos. Šeimos galva - vyriausiasis buhalteris Antanas, pavaduotoja - Aldona. Mat abu buvo baigę buhalterijos mokslus.

„Kai pasiūlė mudviem dirbti važiuoti į Smiltynę, reikėjo LTSR Miškų ūkio ministro leidimą gauti“,- prisiminė p. Aldona.

Vadinasi, ir anuomet jau egzistavo „interesų konfliktai“... Leidimas buvo gautas.

„Kretingos miškų ūkis buvo turtingas. Tai mūsų kraustynėms išskyrė sunkvežimį. Tiek į jį ir teturėjom ką pakrauti: stalas, keturios kėdės ir lova. Patalus ir pagalvę, kuom anyta buvo sušelpusi, ji ir pasiėmė atgal“, - šyptelėjo p. Aldona.

Žodžiu, jaunavedžių gyvenimas Smiltynės 18-ajame name prasidėjo beveik nuo nulio.

O jiedu šokiuose susipažino. Antanas jau dirbo Kretingos miškų ūkyje. Aldona dėl įvairių buitinių ir šeimyninių reikalų Kretingoje buvo atsiradusi sesers, ištekėjusios už mokytojo, vaikų prižiūrėti. Suprato, kad privalo mokytis. Tai ir pasirinko, kas buvo patogiausia derinti - mokytis buhalterijos reikalų. Kažkaip ir į šokius susiruošdavo.

„Merginų juose būdavo kur kas daugiau negu vaikinų. Tai netgi labai pasididžiavau, kad buvau pakviesta šokiui. Nuo to ir prasidėjo mudviejų su Antanu draugystė“, - visai jaunatviškai sužybčiojo p. Aldonos akys.

Kadaise niekas ilgai „gumų netampydavo“ - neturi rimtų ketinimų šeimos kurti, traukis. Antanas trauktis nenorėjo - taip 1955 m. išvakarėse ir užgimė šeima. Jų iškilmes atstojo Naujųjų metų sutiktuvės. Jau dviese, susikabinus už rankų.

„Taigi, po kelerių metų, persikėlę per Kuršių marias su tuo sunkvežimiu, buvome atvežti prie Miškų ūkio kontoros ir pakratyti su baldeliais. Susikraustyti į skirtą kambariuką su virtuvėle nebuvo jokio vargo. Bet labai netrukus pajutome, kur atsikraustėme“, - vėlgi nusišypsojo p. Aldona.

Į Smiltynę pokariu atsikraustę dirbti žmonės, užsitikrinę patvarius ar ir nelabai tvirtus stogus virš savo būstų - kaip kam pavykdavo ir susiklostydavo, - jau susilaukdavo ir palikuonių. Tad trims Donelų dukrelėms bendraamžių draugių ir draugų nestigo.

Telefonistai per prievartą

Visoje Smiltynėje tebuvo vienas telefonas - Miškų ūkio kontoroje.

„Vien kurhauze, didžiuoju namu vadintame, gyveno keturiasdešimt aštuonios šeimos. Kažkas dėl audrų, rūko, o kartais ir ledų mariose negali persikelti į kitą krantą dirbti. O tuomet pravaikštos buvo rimtas reikalas prarasti darbą. Atlekia į kontorą prašyti leisti paskambinti. Įvairiausių reikalų skambinti žmonės turėjo ir naktimis. Kam vaikas susirgo, kas smerčiu vaduojas, kas paskutiniu keltu namo negrįžo. Visokių tų reikmių būdavo. Ir beldžia į langą bet kuriuo paros metu. Juk nepasakysi, ko trukdai miegoti, kai žmones reikalai spaudžia. Taip su Antanu iš lovos ir šokinėdavom durų atidaryti. Vos vienas iškurnėjo, kitas jau į langą “barkšt, barkšt".

Per naktį „prisibarškėję“, ryte susėdam prie visokių sąskaitų, ataskaitų, balansų, algų ir avansų su ištinusiom galvom. Juk niekam nepaaiškinsi, kad per naktį „telefonistu“ dirbai išsijuosęs. Kai atėjo laikas Smiltynės gyventojams telefonizuotis, dešimt metų to su Antanu kratėmės. Prisitelefonizavę buvom sočiai", - ir dabar, rankoje laikydama mobilųjį, apniukusiu veidu prisiminė p. Aldona.

Taip atrodė Miškų ūkio kontora su keliais butukais, kai čia buhalteriais dirbti atsikraustė Aldona ir Antanas Donelos.

Pirtiniai reikaliukai

Miškų ūkis buvo pasirūpinęs ir pirties statyba. Visai ne ponams iš Vilniaus ar Maskvos inspektuoti atvažiuojantiems. Tie pirtiniai reikalai „pabovyti“ viršininkams „iš aukščiau“ kiek vėliau parėjo. Sodinti miškus, prižiūrėti proskynas - darbai, aplaistomi prakaitu. Tai tiems prakaitams nusiplauti ir buvo skiriamos valandos miškų sodintojams ir kirtikams. Kiti smiltyniškiai, su miškais reikalų neturėję, greitai suuodė „prabangą“ išsiperti. Leisdavo, bet tik po saviškių. Žodžiu, Miškų ūkio kontora su visokiais ūkiniais priestatais kaip ir pradinė mokykla, jachtklubas, pasienio užkarda buvo „traukos centrai“ smiltyniškių patiems įvairiausiems poreikiams tenkinti.

Lankydamasi Smiltynės 18-ajame name, buvusioje Miškų ūkio kontoroje, sužinojau ir apie Smiltynės pokarinį elitą. Bet apie jį, kaip ir daug ką kita, - po savaitės.