Miestiečių higienos ypatumai archeologų akimis

Šiais laikais norėdami atsigerti arba nusiprausti tiesiog atsukame čiaupą, iš kurio bėga vanduo, tinkamas valgiui gaminti bei švarai palaikyti. Tačiau juk taip buvo ne visada. Geriamojo vandens problema - neatsiejama senovės žmogaus gyvenimo dalis, ypač mieste.

Klaipėda - ne išimtis, be to, nederėtų pamiršti, jog ji įsikūrusi žemoje vietoje. Tad natūraliai kyla klausimai, ar šulinių vanduo buvo kokybiškas, ar naudotas ir troškuliui malšinti, o gal tik higienos bei ūkiniams tikslams.

Pirmieji gyventojai greičiausiai švarų vandenį atsigabendavo statinėse iš gretimų apylinkėse esančių šaltinių, vėliau jį iki miesto atvesdavo pušinių rąstų vamzdžiais. Nuo XIX a. pradžios gėrimui imtas vartoti atvežtis mineralinis bei stalo vanduo.

VANDENS FILTRO apatinė dalis. XIX a. I pusė. Akmens masė, glazūra. Klaipėda, Pilies g. 2A, 2013 m. Centrinė įrenginio dalis puošta Jurgio III herbu (žinomu nuo 1801 m.), kurį laiko liūtas ir vienaragis. Sprendžiant iš analogų, radinys priklausė „Doulton & Watts“ firmai, kuri Anglijoje veikė 1812-1899 m. Patys vandens filtrai pradėti gaminti 1827 m. Jų poreikis kilo dėl gausių nuotekų Temzės upėje, choleros ir vidurių šiltinės epidemijų. 1835 m. karalienė Viktorija, susirūpinusi savo sveikata, įpareigojo gamintoją Henrį Doultoną tiekti šiuos filtrus ir jos karališkajam ūkiui. Matyt, vandens kokybė Klaipėdos mieste irgi ne visada buvo gera, jei reikėjo tokių įrenginių. „Įžeidžiantis akims, bjaurus vaizduotei ir žalingas sveikatai“, - taip apie Temzės vandenį kalbėta XIX amžiuje. Kažin ar taip buvo galima pasakyti ir apie to meto Dangę?

MINERALINIS. Butelis mineraliniam vandeniui. Akmens masė, glazūra. Klaipėda, Danės g. 19, 2018 m. Butelis ženklintas NW - tai vietovės trumpinys, t.y. Nassau, Wiessbaden. Ši vieta yra Selters regiono (Vokietija) šiauriniuose Taunus kalnų šlaituose, Reino skalūninių kalnų masyve, kuris nuo seno garsėjo mineralinėmis versmėmis. Jas dar VIII a. užfiksavo vietiniai vienuoliai. XVI a. natūraliai gazuotas vanduo „Selters“ buvo gerai žinomas visoje šalyje. Vokiečių gydytojai rašė apie jo gydomąsias savybes ir „traškų“, maloniai rūgštų skonį dėl didelio šarminių druskų kiekio. Nuo XVIII a. vid. šį vandenį pilstė į akmens masės butelius bei parduodavo visoje Europoje, Amerikoje, net Džakartoje. Tai buvęs labai pelningas verslas, todėl pagrindiniu Nassau kunigaikštystės eksportu tapo „Selters“. Tokio tipo buteliai buvo gana išradingai sukurti, kad išsaugotų vandens gaivumą ir „gazuotumą“. Kaklai - trumpi, buteliai pripildomos iki pat viršaus, užkemšami ir užlipdomi, siekiant išsaugoti putojimą bei skonį. Taip sandariai uždarytame butelyje vanduo net keletą mėnesių išlaikydavo savo unikalias savybes. „Selters“ buvo toks garsus visame pasaulyje, kad išradus dirbtinę angliarūgštę gazuotas vanduo tiesiog ir toliau vadintas selteriu.

Tiek viduramžiais, tiek vėlesniais laikotarpiais žmonėms kildavo daug sunkumų gerinant savo gyvenamąją aplinką, saugant sveikatą, rūpinantis higiena. Juk miestas - tai didelė gyventojų koncentracija vienoje teritorijoje, tad akivaizdu, jog iškildavo ir nuotekų klausimas, o kur dar nuolatinė kova su gruntinio vandens pertekliumi...

EVOLIUCIJA. Fotografijoje užfiksuota visa latrinų evoliucija - nuo medinio kubilo (XVIII a. pr.) iki mūrinio lauko tualeto. Klaipėda, sklypas Tomo g. 2, 2A. Įdomu tai, kad ši vieta („kur karaliai pėsti vaikščiojo“), įrengta sklypo vidiniame kieme, nesikeitė beveik du šimtus metų, kito tik jos konstrukcija - medinis kubilas, medinė lentinė dėžė, mūrinė duobė. Yra žinoma, kad viduramžiais asmuo, turėjęs ypač svarbų vaidmenį palaikant mieste švarą, buvo... budelis su savo padėjėjais. Budelių pareigos, be bausmių vykdymo, apimdavo atliekų ir negyvų gyvūnų išvežimą, latrinų ištuštinimą (beje, šią gana nemalonią prievolę buvo galima atlikti tik naktį). Archeologai kasinėdami latrinas aptinka ten nevienalaikių radinių. Manytina, kad jos iki dugno nebuvo ištuštinamos, užtat tyrinėtojams, kaip ir kiemų ūkinės dėžės, jos yra puikus miesto gyvenimo pažinimo šaltinis, kadangi čia piltos ir buitinės atliekos, indų duženos ar pan.

Remdamiesi archeologų tyrimais, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojai kviečia pasižvalgyti, ką apie tai pasakoja šiame muziejuje saugomi eksponatai. Tuo labiau kad balandis - švaros mėnuo, ir ši tema dabar išties aktuali.

ETIKETĖS. Spaudos plokštės dalis. Gelsvas akmuo. Klaipėda, Laivų skersgatvis, 2019 m. Ką gėrė ir kuo gydėsi tarpukario gyventojai, kartais galime sužinoti iš visai netikėtų archeologinių radinių, tokių kaip ši akmeninė spaudos plokštė. Tarp įvairių joje matomų vaistų etikečių yra ir itin įdomi su užrašu „Stalo degtinė, trissyk valyta, 40°, pilstykla Klaipėdoje“. Tad valyti reikėjo ne tik vandenį, kai ką - net trissyk!

NAKTIPUODŽIAI. XVIII-XIX a. Keramika, glazūra. Klaipėdos senamiestis. Tai itin reikalingas miestiečio higienos reikmuo - juk žiemą naktį į lauko WC nepalakstysi. Nuo buitinių puodų archeologai juos atskiria pagal tam tikrus būdingus bruožus: pastarieji yra žemi, su plačia anga bei viena ąsa. Beje, ir randami dažniausiai ūkinėse dėžėse ar latrinose. Matyt, užsimiegojusi tarnaitė kai švystelėdavo, tai taip ir likdavo rankenėlė rankoje, o puodas su visu turiniu atsidurdavo dėžėje...

 KVEPALŲ BUTELIUKAS. XVIII a. Stiklas. Klaipėda, Žvejų g. 10, 2006 m. Kosmetiniai kvepalų buteliukai skiriasi nuo vaistinių savo ilgu kakleliu. Matyt, todėl, jog kvapas taip greit neišgaruotų, o sklistų palengva iki nuo miesto kvapų išvargintos piliečio nosies.

ŠEPETĖLIAI. Kauliniai dantų šepetėliai. XVIII a. vid. Klaipėda, Danės g. 19, 2018-2019 m. Vienas iš įdomesnių XVIII a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkamų radinių - kauliniai dantų šepetėliai. Klaipėdoje, kaip ir kitur Europoje, jie atsirado XVIII a. Šio mums įprasto daikto istorija nėra gerai žinoma: senovėje žmonės dantis valė pelenų, miros, kiaušinių lukštų, pemzos akmens miltelių mišiniu tiesiog ištrindami dantis pirštu. Šepetėliai Prancūzijos dvare pasirodė apie 1570 metus, tačiau tokiam išradimui ano meto gydytojai nepritarė. Štai, pvz., prancūzų gydytojas Pierras Fauchardas (1678-1761) rekomendavo burnos skalavimą šlapimu, o vokiečių gydytojas Philippas Pfaffas (1711-1766) teigė, kad neprotinga šepetėlį vartoti dažniau nei kartą per 14 dienų. Tik 1872 m. Prancūzijos laivynas šį daiktą įtraukė į jūreivių būtinos įrangos sąrašą. Remiantis archeologine medžiaga, galima teigti, kad Klaipėdoje dantų šepetėliai pradėti naudoti XVIII a. viduryje, jie gaminti iš kaulo ir turėjo natūralius šerelius.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder