Negirdėti Klaipėdos sukilimo vojažai

(2)

Šiandien – Klaipėdos krašto diena, menanti prieš 99 metus įvykdytą vieną mįslingiausių, slapčiausių, sumaniausių ir kontroversiškiausių karinių operacijų atkurtoje Lietuvos valstybėje.

1923 m. sausio 15 d. apie 11 val. nuo 1920 m. Klaipėdos kraštą administravusi Prancūzija iškėlė baltą vėliavą: sukilėliai paėmė jos prefektūrą. Tačiau pati operacija prasidėjo dar sausio 10 d. ir daug įdomių įvykių vyko iki šturmuojant prefektūrą dabartinėje Sukilėlių g. Pačių keisčiausių ir spalvingiausių nutikimų.

Apie juos yra rašę tų įvykių amžininkai, tad šįkart remiamasi Klaipėdoje 1936–1939 m. ėjusio laikraščio Vakarai” 1937 m. sausio 20-23 d. išspausdinta medžiaga.

Kontroversijos jūra

Pirmiausiai, iki šiol esama kontroversijos, kaip tiksliai vadinti 1923 m. sausio įvykius ir pačią sausio 15-ąją. Viena iš neutralesnių versijų – tai Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena.

Tačiau šie įvykiai tarpukariu buvo meistriškai apipinti propagandos ir savotiškos cenzūros (nutylint kai kuriuos faktus) girliandomis, todėl vadinami ir Klaipėdos krašto „sukilimu“, „atvadavimu“, atgavimu”.

Istorija yra daug sudėtingesnė: karinei operacijai, pasinaudojant palankia geopolitine padėtimi, vadovavo ne vietiniai (tai buvo imituojama): viskas itin slaptai ir gudriai buvo sugalvota Kaune.

Kai kurie sukilėliai iš Didžiosios Lietuvos net pavardes pasikeitė į vietines, idant procesas atrodytų įtaigesnis: pavyzdžiui, sukilimo vadas Jonas Budrys (itin paplitusi pavardė Mažojoje Lietuvoje) išties buvo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas.

Tiesa, sukilimo terminas nėra absoliučiai klaidingas, kadangi įvykiuose išties dalyvavo ir vietiniai Mažosios Lietuvos, Klaipėdos gyventojai.

Išvadavimo motyvas – taip pat galintis paskęsti diskusijų liūne: istoriškai kalbame apie Vokiečių ordino XIII a. iš kuršių, lamatų ir skalvių pavergtas žemes, kurios šimtmečiais vėliau priklausė Prūsijos karalystei, kunigaikštystei, Vokietijos imperijai, kaizerinei Vokietijai. Ir čia gyveno lietuviai, kuršininkai, ne tik vokiečiai. Naudojamas ir Prūsų Lietuvos terminas.

Kaip ten bebūtų, Klaipėdos kraštą užėmusi Lietuva nesielgė, kaip okupantė: nenusiaubė, nebuvo ištremti ar engti nei vietiniai vokiečiai, nei žydai ir pan. Buvo imtasi didžiulių investicinių darbų: plečiamas jūrų uostas, kuriamas laivynas, puoselėjama jūrinė kultūra, statomi bauhauzo stiliaus pastatai, lietuviškos (dabartinė Vytauto Didžiojo gimnazija) bei vokiškos (dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) mokyklos ir kt.

Tiesa, imtasi ir tam tikrų nacionalistinių veiksmų: nugriauti dabartinėse Danės g. ir Liepų g. stovėję kaizerio Vilhelmo I ir Borusijos paminklai. Liepų g. nuo XIX a. pr. vadinosi Aleksandro gatvė (Alexander Strasse) taip pagerbiant Rusijos imperatorių Aleksandrą I. 1934 m. prezidentui Antanui Smetonai švenčiant 60-ies metų jubiliejų gatvė pervadinta jo vardu ir tapo Prezidento Smetonos alėja.

Grasino paskandinti

Klaipėdos krašto prijungimas, išvadavimas ar sukilimas dėl jo – palikime narplioti, diskutuoti istorikams. Daug įdomiau yra žvilgtelėti į tų 1923-ųjų sausio įvykių dalyvių prisiminimus. Vienas jų - parlamentaru save įvardijęs Gervinas (nežinia, ar sugalvota pavardė, ar tikra). Jo pasakojimas atskleidžia mažai, kam žinomas derybas su prancūzais, jų eigą ir įvairias smulkmenas.

Tą pačią dieną (sausio 11-ąją. – Aut. past.) teko man su draugu Kibelka vykti kaipo parlamentarui pas komisarą Petisné (Gabrielius Petisné, vyriausiasis prefektūros komisaras. – Aut. past.). Su savimi turėjome raštą su mūsų reikalavimais ir pasiūlymais, be to, baltą vėliavą ir žibintą. Vykome plentu pro Bachmaną (iki mūsų dienų išlikęs Bachmanno dvaras Paupiuose. – Aut. past.) iki Dangės tilto ties fanierų fabriku (dab. tiltas Liepų g. – Aut. past.).

Prie tilto mus sulaikė žandarų sargyba. <...> Per tiltą perėję buvome žandarų apsupti, akys užrištos ir nuvesti į sargybos būstinę. Ten mus apklausinėjo garsusis policijos viršininkas Fisch, kuris nuplėšė nuo mūsų rankovių žaliąją apyrankę (tikėtina, kad turimi omenyje raiščiai ar antsiuvai su Mažosios Lietuvos vėliavos žalia-balta-raudona spalvomis, kurie matyti šioje nuotraukoje. – Aut. past.), mus iškrėtė ir galiausiai pradėjo visokiais būdais kolioti ir keikti.“

Vėliau savo bendražygiams Gervinas pasakojo, kad buvo grasinta ir sušaudyti, į vandenį įmesti.

Gervinas su bičuliu buvo nuvestas pėsčiomis, užrištomis akimis per visą miestą ir pasiekė prefektūrą (dab. Sukilėlių g., tada vadinosi Perkasų g. – Aut. past.). Tačiau jau prasidėjus sukilimui (buvo užimti Bajorai) iš Petisné įgaliojimus dėrėtis su sukilėliais perėmė kariuomenės vadas, majoras Thibout. Su juo ir teko bendrauti jau kareivinėse (Herkaus Manto g. – Aut. past.).

Mes, vietos gyventojai, jokiu būdu esamos padėties ilgiau nebepakęsime. Perėję sieną mes Lietuvoj susiorganizavom ir apsiginklavę grįžome atgal, kad atsiėmus tai, kas mūsų, jei ne geruoju, tai jėga. <...> Su prancūzų tauta norime taikiai gyventi, todėl siūlome atsitraukti į kareivines ir mūsų siekių vykdymui nesipriešinti“, - kalbėjo Gervinas.

Prancūzai sukilėlius vadino „lietuviškais plėšikais“, tad pasiuntinys parodė asmens liudijimą pareikšdamas, kad yra Klaipėdos miesto gyventojas (nežinia, ar dokumentas nebuvo specialiai suklastotas).

Pakabino granatą

Sausio 12-ąją Gervinui teko antrą kartą vykti pas prancūzus į miestą. Šįkart nebe pėsčiomis, o automobiliu, bet ir vėl užrištomis akimis. Nuvykęs į kareivines jis sužinojo, jog kai kurie miesto ir krašto politikai „norėjo prancūzams įkalbėti Klaipėdą atiduoti ne lietuviams, bet lenkams“.

Tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, kuri išties gviešėsi ir Mažosios Lietuvos, tad situacija buvo itin karšta, ir savalaikis Klaipėdos krašto prijungimas prie Didžiosios Lietuvos galimai išgelbėjo nuo grėsusios priklausomybės Lenkijai.

Thibout mums pareiškė, jog derybos esančios kaip ir neįmanomos , esąs jau pralietas kraujas, taip pat esą jau ir negyvų“, - prisiminė sukilėlis. Thibout pridūrė, kad turi įsakymą iš maršalo Focho ir iš Ambasadorių konferencijos Klaipėdą apginti.

Po šitokio pareiškimo mums nebeliko daug bekalbėti. Atsisveikindami dar kartą pareiškėme, kad mes prieš prancūzų tautą kaipo tokią nieko neturime ir ją gerbiame“, - rešė Gervinas. Jis grįžo per geležinkelio tiltą (senasis neišlikęs, yra naujas ir jungia du Dangės krantus ties Joniškės g.). Sukilėliams paėjus vos keletą šimtų metrų „pradėjo šautuvai tratėti“.

Sausio 13 d. ir 14 d. kairiajame Dangės krante ties Sendvariu, Bachmano dvaru išsidėstę sukilėliai laukė atvykstant pastiprinimo iš Šilutės ir Pagėgių. Mūšiai vyko ir iki lemtingos sausio 15-osios. Apsišaudydavo, granatomis apsimėtydavo.

Prancūzams talkino vietos savanoriai klaipėdiečiai, kurie nemokėjo elgtis su prancūziškais ginklais: vienas jų netyčia peršovė prancūzui ranką. Kiti buvo išėję į žvalgybą ties Bachmano dvaru ir, išgirdę kažką šlamant, supanikavę švystelėjo granatas. Viena jų užsikabino už telefono laidų ir sprogo virš jų galvų.Tie pamanė, kad priešas puola ir ėmė rėkti iš baimės.

Apsišaudė, išsimainė

Lietuviai užpuldinėjo prancūzus (šie, pavyzdžiui, norėdami imituoti dideles pajėgas specialiai be atvangos tratindavo iš kulkosvaidžių būdami vos keliese), kuriems talkino ir nemenkas būrys ant pasitikėjimo ribos balansavusių savanorių, kurie neturėjo jokių karinių įgūdžių.

Narsūs sukilėliai užklupdavo žandarų sargybas, juos nuginkluodavo ir atvesdavo į štabą. Čia sakydavo, jog esą lietuviai, nenorį su lietuviais kovoti. Visi suimtieji nuvo nugabenti į Bajorus (ten buvo kalėjimas. – Aut. Past.). <...> Klaipėdos miestas buvo suorganizavęs „piliečių apsaugą“.

Jie dėvėjo baltas apyrankes ir buvo ginkluoti šautuvais. Bet kada sukilėliai pasirodė miesto gatvėse, iš „piliečių apsaugos“ nieko nebeliko: šautuvai atsidūrė Dangės upėje, o apyrankės į kišenę“, - rašė Gervinas.

Užėmus prefektūrą (mūšio metu žuvo 3 sukilėliai ir 2 prancūzai. – Aut. Past.) į sukilėlių rankas pateko daug ginklų.

Šautuvų, kulkosvaidžių, šarvų ir t.t. Po kelių dienų prancūzai prašė jiems vieną kulkosvaidį grąžinti, o mes reikalavome mums grąžinti ties Sendvariu paimtą sunkų automobilį. Man teko vėl vykti į kareivines pas prancūzus derėtis. Bet šį kartą vykau jau neužrištomis akimis“, - pasakojimą baigė Gervinas. Po ilgesnių derybų prancūzai atgavo kulkosvaidį, o lietuviai – automobilį.

Per karinę Klaipėdos krašto užėmimo operaciją žuvo 12 lietuvių sukilėlių, 4 civiliai (tarp jų – 13 metų mergaitė, kuriai rikošetu atšokusi kulka smigo į krūtinę, smalsus bankininkas, išlindęs pro langą pažiūrėti, kas vyksta ir kt. atsitiktinės aukos), 2 prancūzai ir 1 vokietis.

Kadangi viskas buvo labai slapta (kai kurie ne klaipėdiečiai specialiai nelaidoti dab. Skulptūrų parke, o išvežti į gimtinę Didžiojoje Lietuvoje), tiksliai nėra žinoma, kiek realiai operacijoje dalyvavo Klaipėdos krašto gyventojų, o kiek – iš Didžiosios Lietuvos.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder