Uostamiesčio aplinkosaugos forumas: ar gali Klaipėda tapti tvariu miestu?

Vis daugiau miestų Lietuvoje ir pasaulyje siekia tvaraus miesto statuso. Kokių žingsnių reikia, kad jo nusipelnytų ir Klaipėda, Žaliosios politikos instituto organizuotoje konferencijoje „Uostamiesčio aplinkosaugos forumas“ diskutavo ekspertai. Daugiausia diskusijų renginyje sukėlė planuota Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtra ir jos poveikis pajūriui.

Žingsniai link darnaus miesto

Renginio pradžioje Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas pristatė 10 žingsnių programą siekiant darnaus miesto statuso. Jis Klaipėdai rekomendavo stiprinti vandenvalą, žalinti miestą, spartinti pastatų renovaciją, elektrifikuoti visuomeninį ir privatų transportą bei plėsti tam reikalingą infrastruktūrą. Kalbėdamas apie su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu susijusius iššūkius, jis ragino užtikrinti, kad miesto ir uosto vystymas būtų planuojamas kartu.

„Giliavandenis uostas gal ir reikalingas, bet, visų pirma, dėl poreikio atverti miestui Kuršių marias ir sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas, tokias, kokios yra Stokholme, Kopenhagoje ar Amsterdame. Tokiu atveju visu rimtumu turėtų būti nagrinėjamas dirbtinės salos ties Būtinge variantas. Apsisprendus dėl giliavandenio uosto vizijos ir likusios uosto veiklos, būtina spręsti privažiavimo kelių klausimą. Nenormalu, kai miesto gatvėmis pirmyn ir atgal dunda tūkstančiai vilkikų kasdien“, – teigė R. Lapinskas.

Aplinkos kokybė ar ekonomika?

Jam antrino ir Žaliosios politikos instituto ekspertė Ieva Budraitė teigdama, kad Klaipėda turi visas galimybes tapti žaliu miestu, tačiau tokiame mieste privalu vadovautis esminiu principu – aplinkos kokybė ir dabarties bei ateities gyventojų gerovė negali būti aukojama dėl ekonomikos augimo.

„Įvairiuose reitinguose Klaipėdos miesto savivaldybė pirmauja. Pagal investicijų pritraukimą nusileidžia tik Vilniui, pagal paslaugas gyventojams užima pirmąją vietą. Man net teko matyti gyvenimo kokybės indeksą, pagal kurį klaipėdiečių gyvenimo kokybė viršija Lietuvos vidurkį. Tačiau visa tai nublanksta, kai matome prie Vyriausybės protestuojančius žmones, reikalaujančius užtikrinti balansą tarp miesto ir uosto interesų“, – teigė I. Budraitė.

Planai dėl išorinio uosto

Apie poreikį stiprinti dialogą tarp miesto ir uosto užsiminė ir renginyje dalyvavusi susisiekimo viceministrė Loreta Maskaliovienė. „Kas įvyko tarp uosto ir miesto, kad nesikalbama? Galima rasti labai daug sprendinių kartu, bet reikia tiesiog kalbėtis. Džiugina tai, kad bendruomenė Klaipėdoje yra pakankamai brandi ir pradeda labai aiškiai reikalauti ir matyti, ko nori. Uostui užsidarius pačiam nebus galima ir įmanoma surasti darnių sprendinių“, – sakė L. Maskaliovienė.

Tiesa, viceministrė atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos uostas turi svarbią ekonominę reikšmę, bet jos teigimu, pakankamai svari turėtų būti ir socialinė bei aplinkosauginė pusė. „Nenoriu supriešinti tų dviejų dalykų, nes įsivaizduoju, kad ir patiems klaipėdiečiams uostas yra svarbus tiek ekonomine, tiek ir socialine prasme, bet ieškoti darnaus uosto koncepcijos reikia“, – tikino L. Maskaliovienė ir pridūrė, kad apie išorinio uosto statybas nebus kalbama tol, kol nebus įvertintos visos alternatyvos ir poveikis aplinkai.  

Potenciali žala paplūdimiui

Paklaustas, kas paskatino susipriešinimą tarp miesto ir uosto bei kada tai įvyko, architektas bei Klaipėdos bendruomenių konsultantas Edmundas Benetis teigė, kad nesantaika prasidėjo tuomet, kai miestiečiai sužinojo apie maksimalią uosto plėtrą-uosto krovą viduryje miesto. 

„Ši problema išlindo rengiant uosto bendrąjį planą. Kai buvo paviešinta uosto bendrojo plano koncepcija ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimas, juodu ant balto buvo parašyta – bet kurio varianto realizavimas turės tiesiogines, neigiamas, reikšmingas ir ilgalaikes pasekmes Lietuvos pajūriui. Nesuprantu, kaip į šią problemą ramiai reaguoja visa Lietuva. Mes neturime daugiau jūrinio paplūdimio. Nuo Klaipėdos į šiaurę iki Latvijos turime 50 km. Pasekmės būtų visai šiai teritorijai“, – aiškino E. Benetis.

Jis užsiminė ir apie ekonominę tokios situacijos pusę, o kaip pavyzdį pasitelkė Palangos paplūdimį. Jo žiniomis, Palanga per pastaruosius kelioliką metų kartais papildo paplūdimius smėliu. Paskutinį kartą 2,5 km ruožo ties Birutės kalnu papildymas kainavo 3 mln. eurų. 

Baltijos jūros tarša

Aplinkosauginių problemų pajūriui kyla ne tik dėl čia veikiančio uosto, bet ir dėl visoje Lietuvoje vykdomos intensyvios žemės ūkio veiklos. Vienas didžiausių iššūkių – Baltijos jūros eutrofikacija, kurią skatina tarša azotu ir fosforu. Anot aplinkos duomenų analitiko ir ekologo Svajūno Plungės, Labiausiai už taršą šiomis medžiagomis atsakingas intensyvus trąšų naudojimas žemės ūkio sektoriuje. Tarša iš žemės ūkio sudaro 72 proc. taršos azotu ir 54 proc. – fosforu.

Jo įsitikinimu, norint aktyviau prisidėti prie Baltijos jūros apsaugos, reikėtų skatinti žemės ūkio tvarumą. „Tai, kas vyksta sausumoje, veikia ir jūrą. Žemės ūkis ir paplūdimys nėra du skirtingi dalykai. Tai, ką pamatome paplūdimyje dažniausiai yra susiję“, – sakė S. Plungė.

Ši konferencija buvo paskutinis ciklo „Uostamiesčio aplinkosaugos forumo“ renginys. Konferenciją organizavo Žaliosios politikos institutas bendradarbiaudamas su Klaipėdos miesto savivaldybe. 

Sidebar placeholder