Praėjo lygiai 35 metai nuo 1991 metų sausio 13-osios - vieno lemtingiausių Lietuvos istorijos lūžių. Laikas, kuris leido ne tik atkurti valstybę, bet ir iš arti pamatyti, kaip kinta jos dvasia.
Sausio 13-osios išvakarėse „Vakarų ekspresas“ pakalbino kelis tuometinių įvykių uostamiestyje dalyvius.
Šiose pokalbiuose kiek netikėtai atsiskleidė ne tik tuometinis tikėjimas Lietuva, bet ir šiandienos nusivylimai, iškilo iki šiol neatsakyti klausimai bei neužgijusios nuoskaudos.
Žmonės pasikeitė
„Tomis labai sudėtingomis sausio dienomis aš asmeniškai tikėjausi žymiai šviesesnės valstybės“, - neslėpė Klaipėdos miesto gynybos štabui anuomet vadovavęs Algirdas Grublys.
Jo balse - ne nostalgija, o karti patirtis. Žmonės tada stovėjo vienas už kitą ir už Lietuvą be klausimų, be išskaičiavimų, be asmeninės naudos. O šiandien viskas matuojama pelnu, įtaka ir ryšiais.
Tais sunkiais Lietuvai metais vyravęs idealizmas, tikėjimas tvarkinga, teisinga ir nuosekliai besivystančia valstybe šiandien, A. Grublio manymu, susidūrė su realybe, kurios anuomet net nebuvo galima įsivaizduoti.
Valstybė kurta kaip bendras projektas: su aiškiais tikslais, stipria Konstitucija, politine konkurencija idėjų, o ne interesų pagrindu.
Pasak A. Grublio, po ekonominės blokados ir pirmųjų Nepriklausomybės metų Lietuva parodė gebėjimą susitelkti bei atsitiesti.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį galima įvardyti kaip ypač skausmingą. Visuomenėje įsigalėjo susiskaldymas, materializmas, klaniniai ryšiai, o bendrą valstybės interesą vis dažniau nustelbia asmeninės naudos siekis. Gerėjantis gyvenimas neatnešė didesnės atsakomybės. Priešingai - paskatino godumą, vartotojiškumą ir abejingumą.
„Žmonės lyg ir tie patys, bet jų mąstysena pasikeitusi. Ir ne į gerąją pusę. Pasiaukojimą, stovėjimą vienas už kito šiandien neretai keičia bandymas pasipelnyti ar apeiti taisykles“, - apgailestavo A. Grublys.
Viltis - jaunimas
Tačiau pesimizmui pasiduoti negalima. A. Grublys neabejoja, jog reikia tikėti jaunąja karta. Tais, kurie nematė sovietinės santvarkos, mokėsi užsienyje ir turi platesnį požiūrį bei stiprų vertybinį stuburą.
„Kritiniu atveju mes ir vėl apgintume Lietuvą, apgintume ir jos Nepriklausomybę“, - paklaustas apie galimas grėsmes valstybei patikino A. Grublys.
Pamiršta Klaipėda
Uostamiesčio gynybos štabui vadovavusį A. Grublį skaudina, kad iki šiol nėra tinkamai įvertintas Klaipėdos vaidmuo Sausio 13-osios įvykiuose. O kai kas tarsi specialiai net ir nutylima.
Klaipėdiečio teigimu, reali grėsmė Lietuvai prasidėjo būtent nuo Klaipėdos, kurioje tuo metu telkta sovietinė kariuomenė, veikė prorusiškos struktūros, o kritinėje situacijoje miestas paliktas praktiškai vienas.
„Visi susikoncentravo į Vilnių ir paliko mus vienus. Klaipėdiečiai patys išsprendė visas problemas ir jiems pavyko viską padaryti taip, kad Klaipėdoje neįvyktų kraujo praliejimo“, - sakė jis.
Klaipėdos indėlis Sausio 13-osios įvykiuose beveik neminimas. Miesto gynėjai nekviečiami į oficialius minėjimus, miestas dažnai ignoruojamas per valstybines šventes.
A. Grubliui tai sukelia ne pyktį, o skaudų neteisingumo jausmą.
„Lyg Klaipėdoje nieko nebuvo, lyg nieko joje nevyko“, - apgailestavo A. Grublys, pabrėždamas, kad aukų nebuvimas nereiškia, jog nebuvo realios grėsmės ar didžiulio darbo ją suvaldant.
Žvelgdamas atgal, jis pripažįsta, kad nenumaldomai bėgantis laikas keičia ir pačią atmintį. Anuomet viskas buvo juoda ir balta - stovėti ir ginti, - o šiandien atsiranda analizė, klausimai apie neištesėtus pažadus, klaidas, nutylėjimus ir net išdavystes. Tai kartais atneša nusivylimą, bet nesunaikina tikėjimo.
„Aš Lietuva ir jos ateitimi tikiu. Tai tikėjimas, paremtas ne iliuzijomis, o patirtimi. Tikėjimas, kuris reikalauja ne tik minėti datas, bet ir sąžiningai įvertinti visų regionų, visų žmonių indėlį. Nes valstybė, už kurią stovėta Sausio 13-ąją, gyva tiek, kiek gyva jos atmintis ir pagarba tiems, kurie ją gynė“, - pokalbio pabaigoje sakė A. Grublys.
Į laisvę įsispraudėme
Paklaustas, kokią Lietuvą įsivaizdavo 1991 metų sausio 13-ąją ją gindamas, tuometinis pirmosios Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas netikėtai pareiškė, kad tuomet laisvė ne ginta, o į ją įsisprausta.
„Kaip galėjome ginti tai, ko neturėjome? Mes bandėme į tą laisvės erdvę įsisprausti. Ir mums tai pavyko“, - sakė V. Čepas.
Prisimindamas lemtingas dienas, V. Čepas neabejoja, kad Klaipėda, kaip ir Vilnius, anuomet balansavo ant labai plonos linijos.
„Buvo žmonių, kurie siūlė pulti sovietinius karinius dalinius su molotovo kokteiliais. Tai būtų buvusi paslauga tiems, kurie tik ir laukė preteksto“, - teigė V. Čepas.
Jo nuomone, radikalus patriotizmas ir šiandien kartais daro daugiau žalos nei naudos.
Anot V. Čepo, tuo metu žmonės nesvajojo apie idealią valstybę ar utopinius jos modelius. Svarbiausia buvo, kad kažkas pagaliau pasikeistų.
„Kad atsirastų laisvė kalbėti, mąstyti, kad nereikėtų stovėti eilėse, kad nebūtų ideologinio spaudimo, kad vyktų normalūs rinkimai. Ir reikia pasakyti - didžiąja dalimi šie lūkesčiai išsipildė“, - konstatavo V. Čepas.
Ir pabrėžia, jog Lietuva šiandien niekuo neišsiskiria iš kitų demokratinių valstybių. Vieni patenkinti, kiti kritikuoja, ir tai yra normalu. Juk pasaulyje nėra valstybės, kurioje visi būtų patenkinti tuo, kas joje vyksta.
V. Čepas nesistebi, jog sovietmečiu negyvenusi jaunoji karta kitaip vertina laisvę. Tai dažnai ir sukelia kartų nesusikalbėjimą.
„Mes pajutome momentą, kai iš ledinio vandens staiga patenki į karštą. To pojūčio jaunesni žmonės neturi. Todėl jiems kartais ir atrodo, kad kiekvienas ginčas ar nesutarimas jau yra laisvės varžymas“, - sakė V. Čepas.
Jo nuomone, būtent iš čia ir kyla dalis visuomenės susipriešinimo bei nepakantumo kitai nuomonei. Ginčai, politinės rietenos ir susiskaldymas - demokratinės visuomenės dalis. Tačiau problema slypi ne pačiuose ginčuose, o jų kultūroje.
Nors Lietuva per 35 metus pasiekė labai daug, V. Čepas atvirai įvardija didžiausią jos bėdą - socialinę nelygybę.
„Lietuvoje yra labai turtingi ir labai vargstantys. Vidurinė klasė, kuri yra stabilumo garantas, silpna. Kol ji nesusiformuos, tol nepasitenkinimas niekur nedings“, - neabejoja V. Čepas.
Šimtai tūkstančių žmonių šalyje gyvena žemiau skurdo ribos, todėl natūralu, jog jie nejaučia pasididžiavimo valstybe.
Kalbėdamas apie ateitį, V. Čepas patikino nemanantis, kad visuomenė kada nors taps visiškai rami. Tačiau materialinė gerovė Lietuvoje didės.
„Bus vidinių sukrėtimų, žmonių reikalavimų teisingumo. Tai neišvengiama. Bet mes judame į priekį“, - teigia V. Čepas.
Dabartinė Lietuva V. Čepui patinka tokia, kokia yra - gyva, besiginčijanti, netobula, bet laisva. Yra pasirinkimas, diskusija ir galimybė keistis.
„Jeigu žmogui viskas patinka - jis yra idiotas. Jeigu niekas nepatinka - tas pats. Gyvenimas duotas vieną kartą, ir jį reikia nugyventi be pykčio, su humoru ir tolerancija“, - reziumavo V. Čepas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą