Naujo žurnalo VAKARAI viršelį puošia „Garbės klaipėdietis“ Stanislavas Domarkas

Šiais įtakotojų ir kitokio plauko socialinių medijų pamaivų laikais toks pasiūlymas, manau, ne visiems suvokiamas. Juk iš visų pakampių tik ir girdime, kad svarbiausia išmokti mylėti save ir visais įmanomais būdais kelti savo savivertę. Aš, man, apie mane...

Bet kažkodėl dėl tokio požiūrio laimingųjų gretos, regis, negausėja. Atrodo, kad kaip tik priešingai. Ir kas galėtų paneigti, kad dėl to kalta ne vien įtempta situacija pasaulyje. 

O gal pabandykime viską daryti priešingai? Taip, kaip ir pataria šio žurnalo viršelio veidas S. Domarkas. Užuot susikoncentravę tik į save, atsisukime į šalia esančius.

Anksčiau man nebuvo tekę susidurti akis į akį su gerbiamu maestro. Ir lyg tyčia šį rudenį apsilankius vienoje iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerų S. Domarkas žiūrovų salėje kaip tik turėjo atsisėsti priešais mane. Prieš sėsdamasis jis mandagiai atsisuko maloniai šypsodamasis pratarė: „Atsiprašau, ponia, kad sėdėsiu atsukęs jums nugarą...“

Tikriausiai pusę spektaklio sėdėjau šypsodamasi. Atrodo, tik keli žodžiai, bet kaip jie sušildė ir pakėlė nuotaiką.

Juk ir Kalėdos yra kaip tik apie tai. Manau, sutiksite - jei nuolatiniame bėgime gebame sustoti ir išgirsti kitų žmonių troškimus, jei matome, kad mūsų nuoširdus dėmesys įžiebė jų veide šypseną, - šventė jau įvyko.

Džiaugiuosi, kad dienraščiui „Vakarų ekspresas“ visada rūpėjo pastebėti ir padėkoti tiems, kurie savo gražiais darbais kuria geresnę Klaipėdos ateitį. Šiemet konkursas „Metų klaipėdietis“ jau buvo surengtas 30-ąjį kartą. Įsivaizduojate, kiek per tą laiką klaipėdiečių sulaukė malonaus visuomenės dėmesio ir patikinimo, kad tai, ką jie daro, yra svarbu ir vertinama.

Tikiuosi, kad ši tradicija gyvuos dar ilgai ir ne vienas Metų klaipėdietis papuoš mūsų žurnalo viršelį.

Jau 5 metus gyvuojantis žurnalas VAKARAI laikosi tos pačios misijos - pastebėti ir pasidžiaugti tais, kurie yra šalia mūsų - Vakarų Lietuvoje gyvenančiais, kuriančiais, tyrinėjančiais, nuotykių ir gyvenimo prasmės ieškančiais žmonėmis, jų darbais, pomėgiais.

Jau pirmuosiuose žurnalo numeriuose rašiau, kad mums neverta kuklintis, nes čia, Vakarų Lietuvoje, mes turime ir savo madonas, ir mikelandželus, versace ar džeimius oliverius. 

Skirtumas tik vienas - jie yra šalia, todėl jų darbai ir poelgiai tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų, gyvenančių Vakarų Lietuvoje.

Tad nepamirškime jų pastebėti ir pasidžiaugti.

Net jei ir tenka sėdėti žmogui atsukus nugarą, ji turi šildyti.