Neurochirurgas Jonas Milašius: pacientui negali sakyti „pakentėk“

Pateikė sėkmės receptą

Kai tarėmės dėl susitikimo, juokavote, kad jau pamiršote apdovanojimą. Ir vis dėlto - kaip jaučiatės sulaukęs šio įvertinimo?

Euforija praėjo, ir tai natūralu. Žinau, kad esu mėgstamas pacientų, ligoninės administracija negaili gero žodžio, bet tokio apdovanojimo nesitikėjau. Šis apdovanojimas pasirodė stiprus.

Galima sakyti, jog tai apdovanojimas už viso gyvenimo darbinės veiklos nuopelnus. Labiausiai šiuo apdovanojimu džiaugėsi šeima – gavau daug stulbinančių, jaudinančių žinučių.

Mažai pažįstu chirurgų, kurie būtų nusipelnę Lietuvos gydytojai. Dažniausiai šiuos apdovanojimus pelno terapinio profilio specialistai, pediatrai, kardiologai. Mes, chirurgai, esame amatininkai, kurie dirba tai, ką gerai išmano.

Bet kai įdedi širdies, tampi pastebimas. Man svarbu būti geru chirurgu ir geru žmogumi, kai svarbiausia – nuoširdumas. Su šypsena visas problemas galima išspręsti lengviau.

Kalbant apie stuburo chirurgiją, jūsų darbo biografijoje daug pirmų kartų: atlikote ne vieną pirmąją operaciją Klaipėdoje, Vakarų Lietuvoje ir net šalyje. Kas veda į priekį?

Visada mėgau ieškoti ko nors naujo. Medicinoje, kaip ir kitose srityse, turi būti sveika konkurencija. Ji yra pažangos variklis. Anksčiau Klaipėdoje nebuvo modernios stuburo chirurgijos, tad iš savo pirmųjų mokytojų gavau nedaug žinių.

Kai dar nebuvo nugriauta Berlyno siena, skyrusi dvi Vokietijas, ne kartą teko stažuotis Vakarų Vokietijos neurochirurgijos klinikoje, į kurią nebuvo lengva patekti. Į priekį vedė didžiulis noras, nors atsidūrimas visiškai kitokioje aplinkoje kainavo daug streso, įtampos, asmeninių lėšų.

Nesu kuo nors išskirtinis, dauguma mes esame priklausomi nuo savo valios, troškimų ir pastangų. Net baigus medicinos studijas, neurochirurgijoje reikia padirbėti apie 10 metų, kad suvoktum, ką ir kodėl darai, kaip siekti geresnių rezultatų.

Siekiant naujovių į priekį turbūt vedė ir sportininko charakteris?

Sportas mobilizuoja, o be pastangų nieko nepasieksi. Užsispyrimas vedė į priekį. Aplinka taip pat turi įtakos. Prieš pradėdamas dirbti čia, 25 metus dirbau dabartinėje Klaipėdos universiteto ligoninėje.

Čia patekau į visai kitokią aplinką. Ligoninėje esame kaip šeima. Dabartinė mūsų ligoninės komanda – tobula nuo viršaus iki apačios. Puikūs santykiai su personalu, nuolatinis skatinimas tobulėti, ieškoti naujovių, sąlygų tam sudarymas – kai dirbi tokioje aplinkoje, stengiesi tobulėti, dar pridedi dalelę širdies, nuoširdumo, empatijos pacientui. Mūsų ligoninėje yra ne vienas ir ne du kolegos, verti šio garbingo apdovanojimo.

Į operacinę – kaip šventovę

Kada pajutote, kad gydytojo darbas – jūsų pašaukimas?

Toks pojūtis atėjo tik pradėjus dirbti. Medicinos studijos – itin sunkios, nejaučiau pašaukimo. Mesti studijų negalvojau, tik bandžiau derinti studijas ir sportą. Po antrojo kurso supratau, kad norėdamas dirbti tobulai turiu pasirinkti vieną sritį. Mūsų šeimoje buvo penki sportininkai, keturi pedagogai.

Tėvas griežtai pasakė, kad vienas turi būti kuo nors kitu. Buvau jauniausias ir šeimoje tapau pirmuoju mediku.

Minėjote, kad vis dar su malonumu operuojate. Šiandien turbūt jums liūdna diena, nes nėra operacijų?

Noras operuoti niekur nedingo. Į operacinę einu kaip į šventovę, kur turi būti rimtis, susikaupimas. Visus rūpesčius palieku už operacinės durų. Tik operacijai artėjant į pabaigą pradedu girdėti ir jausti aplinką, bendrauti su komanda, vėl girdžiu cypimą ausyje, kuris atsirado persirgus COVID-19. Ši komplikacija ypač įkyri naktį. Vienintelė vieta, kur negirdžiu cypimo – operacinė.

Kuri operacija jums yra pati svarbiausia ar sunkiausia?

Stuburo fiksavimo operacijos yra sunkesnės fiziškai, trunka ilgiau. Po tokių operacijų būnu gerokai išgręžtas. Tuoj parodysiu nuotrauką, kaip po jos atrodau. Matote, visas šlapias...

Kiek ilgiausiai trunka operacija?

Operacijos trukmė nėra rodiklis, nors pacientai šito dažnai klausia. Atsakau: truks, kiek reikės. Operacijos metu negali skubėti. Žinau, kiek truko trumpiausia – 17 minučių. Prieš daugelį metų stuburo išvaržą sėkmingai išoperavau per rekordiškai trumpą laiką.

Tik paskui sužinojau, kad čia tam tikras rekordas. Operuodamas niekada nežiūriu į laikrodį. Ilgiausiai operacija trunka apie penkias valandas, nors nesu iš lėtųjų. Mano veiksmai operacinėje būna gana greiti ir ryžtingi. Sprendimus reikia priimti greitai ir tiksliai.

Gal skaičiuojate, kiek operacijų esate atlikęs?

Neskaičiuoju, kiek operacijų atlikau, bet tai įmanoma padaryti. Per 44 metus esu padaręs per 8 tūkst. operacijų.

Ar esate nusibrėžęs ribą iki kada operuosite?

Turiu, ir ta riba visai netoli. Nepakeičiamų nėra. Namuose su žmona vis dažniau pasikalbame, kad būtų gera turėti daugiau laisvo laiko. Norisi orios senatvės, norisi ne tik dirbti, bet ir džiaugtis gyvenimu.

Sprendimus lemia užuojauta

Esate minėjęs, kad prieš operaciją būtina gerai pasverti, ar ji būtina.

Galiu pakartoti tą patį. Menas yra pasverti, ar būtina operuoti. Tai ateina ir su patirtimi. Neoperuotas stuburas yra geriau nei operuotas. Pasaulyje padaroma apie 15–20 procentų nereikalingų operacijų. Operacijos atrankos kriterijai turėtų būti objektyvūs, sąžiningi.

Svarbiausias turėtų būti ne gydytojo noras operuoti ar parodyti, kaip gerai tai darai. Turi rinktis tai, kas geriau pacientui. Dažnai sakau: jei gali kentėti, vaikščioti, dirbti ir gyventi įprastą gyvenimą – neoperuokime, palaukime.

Bet kai kuriais atvejais būnu kategoriškas – reikia operuoti, ir kuo greičiau, nes pasekmės bus liūdnos. Tada reikia sugebėti įtikinti pacientą.

Kartais žmogus pervertina tavo galimybes ir kreipiasi, kai operacija jau nelabai padės, nes pakitimai pernelyg toli pažengę. Tada taip pat reikia rasti tinkamus paguodos žodžius.

Ne viskas priklauso tik nuo chirurgo. Ne visi pacientai klauso gydytojo rekomendacijų. Kaip reaguojate į tuos, kurie nesivadovauja jūsų nurodymais?

Vieną pacientą, laive sunkiai dirbantį suvirintoją, operavau net keturis kartus. Po paskutinės operacijos pasakiau: jei ir toliau neklausysi mano rekomendacijų, pas mane daugiau negrįžk. Ką daryti, jei žmogus nemyli savęs? Išoperuoji, viskas gerai, o po pusmečio jis jau laukia konsultacijos, negalėdamas paeiti.

Per kelis dešimtmečius neurochirurgijoje įvyko milžiniški pokyčiai. O kaip keičiasi pacientai?

Skausmas nuo žmonijos pradžios nesikeičia. Skausmas yra žmogaus gyvenimo palydovas. Gydytojo pareiga padėti suvaldyti tą skausmą. Stuburo chirurgija didžiąja dalimi yra skausmo chirurgija, nes absoliučią daugumą mano pacientų, kurie ateina operuotis, atveda skausmas.

Matau, kartais pacientus net dvasiškai išvargina skausmas. Kai susiduri su tokiu pacientu, negali sakyti: pakentėk. Kai turi užuojautos, tai ir lemia sprendimus. Tokiais atvejais ir sulauki šiltų padėkų, tampi pastebimas.