Pareigūnė akcentuoja komandos svarbą – „Vienas lauke ne karys“

„Išeiti iš komforto zonos buvo labai sudėtinga, tačiau supratau, kad kitaip nebetobulėsiu ir nebeaugsiu, todėl pasakiau sau – arba dabar, arba niekada. Nemeluosiu, pirmąją savaitę naujose pareigose nesupratau, kas vyksta – dešimtys laiškų, skambučių, problemos, nuolatinis durų varstymas – staiga tu tampi žmogumi, kuris turi visa tai išspręsti ir suvaldyti situaciją. Tačiau dabar, praėjus penkiems mėnesiams, jaučiuosi nepalyginamai tvirčiau – viskas stojo į vėžes“, – pasakoja Inga Astrauskienė.

Operatyvaus valdymo skyrius yra labai dinamiškas – kasdienybė čia nenuspėjama, o sprendimus tenka priimti žaibiškai, kolektyve – beveik 40 žmonių. Pareigūnė teigia, kad šiuolaikinis vadovas negali būti tiesiog nurodymus dalijantis viršininkas. Jos lyderystės modelis paremtas atvirumu ir bendradarbiavimu.

„Vienas lauke – ne karys. Ką tu pasieksi, jei tavo komanda žiūrės į priešingą pusę? Taip, vadovas turi būti generatorius, lyderis, bet be geros komunikacijos nieko nebus. Visada savo kolektyvui sakau – aš čia atėjau dirbti ir siekti rezultato. Stengiuosi nepamiršti ištarti paprasto „ačiū“ – pati neseniai buvau pavaldinė, todėl tikrai žinau – geras žodis nieko nekainuoja, bet darbuotojų motyvacijai daro stebuklus“, – savo darbo principais dalijasi vadovė.

Ingos lyderystės savybės greičiausiai susiformavo dar jaunystėje, ji buvo labai aktyvi: šoko, žaidė krepšinį, jaunystėje yra tapusi pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempione. Iki šiol policijai įvairiose sporto žaidynėse atstovaujanti moteris pripažįsta, kad tapus vadove laiko pomėgiams ženkliai sumažėjo. Todėl teko susiimti ir išmokti vieno sunkiausių dalykų – laiku uždaryti kabineto duris.

„Pradžioje dirbdavau po 12 valandų. Mano maksimalizmas – daryti viską tobulai arba nedaryti visai – kartais kiša koją. Bet po mėnesio supratau – taip negalima, perdegsiu. Mano poilsis aktyvus – kalnai, žygiai, sportas. Tik taip pavyksta „išvėdinti galvą“ ir grįžti į tarnybą su nauja jėga“, – teigia Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkė.

Paklausta, kodėl statutinėse įstaigose moterų vadovių vis dar yra mažai, Inga Astrauskienė sako, kad viena iš priežasčių gali būti, jog moterys pačios pernelyg save stabdo.

„Mes prisikuriame per daug baimių: o kas bus, jeigu nepavyks? Bet kas iš tiesų nutiks? Niekas iš darbo neatleis – tiesiog grįši ir toliau gerai darysi tai, ką darei. Moterys iš prigimties, manau turi daugiau empatijos, yra skrupulingesnės ir gal į tam tikras situacijas žiūri atsakingiau. Todėl reikia įveikti savo baimes ir išdrįsti bent pabandyti. Žinoma, vadovybės palaikymas, pasitikėjimas taip pat yra labai svarbu“. – sako Inga Astrauskienė.

Pareigūnė pabrėžia, kad tarnyba policijoje – visų pirma yra pašaukimas. Pasak jos, sąlygos sistemoje per kone 20 metų tarnybos į gerąją pusę pasikeitė neatpažįstamai.