Renginys skirtas užsienio studentams ir moksleiviams, gyvenantiems mūsų mieste. Renginio globėja ir šios idėjos autorė, gerbiama Socialinio darbo katedros vedėja, profesorė, Socialinių mokslų daktarė Ingrida Baranauskienė, savo studentus įkvėpė ir paskatino sukurti mažą bendrumo stebuklą, kuris visus renginio dalyvius ir organizatorius suvienijo bendram tikslui - išsiaiškinti, kaip jaučiasi, kuom gyvena užsienio studentai ir moksleiviai mūsų mieste ir kaip jiems galime padėti geriau įsitraukti į Klaipėdos bendruomenę.
Renginio metu dalyviai mielai pasakojo apie savo gyvenimą Klaipėdoje, patiriamus iššūkius, sunkumus, džiaugsmus.
Atvykusiems žmonėms labai reikia mūsų palaikymo, pagalbos, gero žodžio, kartais tik šypsenos ar paprasto paklausimo „Kaip tau sekasi“, kad jie pasijustų ne vieni, kad suprastų, jog yra žmonių, kuriems jie rūpi ir jie yra pasirengę padėti. Renginio dalyviai sutartinai kartojo, kad Klaipėda yra nuostabus miestas, kuriame žmonės draugiški, geranoriški, bet nėra labai atviri ir šilti nepažįstamiesiems.
Lietuviams reikia daugiau laiko, kad artimiau ir šilčiau pradėtų bendrauti su atvykusiaisiais. Klaipėdoje jie jaučiasi jaukiai, nes jų gimtieji miestai yra dideli, kuriuose nėra jokio bendruomeniškumo, visi skuba ir vieni kitų nepažįsta.
Palyginus su jų gimtaisiais miestais, Klaipėda yra nedidelė ir čia viskas ranka pasiekiama - tai labai žavi atvykusiuosius.
Buvo labai gera girdėti, kad užsienio studentai ir moksleiviai kalbėjo, jog Lietuva labai myli ir saugo savo istoriją, kad mums tai svarbu ir kad mes ja didžiuojamės.
Renginio metu paaiškėjo ir sunkumai, su kuriais susiduria atvykusieji. Labai smarkai jaučiamas kalbos barjeras, tarp jaunimo ši problema mažesnė, bet kreipiantis į įvairias įstaigas kalbos barjeras yra labai didelis.
Kalbėjusieji įvardino, kad studentams sunku išsinuomoti būstą, nes lietuviai nenori nuomoti užsieniečiams. Butai nuomai ieškomi todėl, kad bendrabučių būklė yra labai prasta. Norintieji įsidarbinti sunkiai randa darbą, nes darbdaviai vis dar nepatikliai žiūri į atvykusius iš kitų šalių.
Dalyvių pasiteiravus, ką reikėtų daryti, kad jų gyvenimas Lietuvoje, Klaipėdoje, būtų kuo lengvesnis ir turėtų kuo mažiau neigiamų patirčių, atsakymas buvo vienas - mokytis lietuvių kalbos, susirasti draugų ir rasti organizaciją, kurioje galėtų savanoriauti, kuri taptų dar viena šeima.
Daugelis socialinio darbo studijų studentų savanoriauja Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ organizacijoje, kuri, kaip jie sakė, tapo jų naująja šeima Klaipėdoje.
Organizacijos koordinatorė Aurelija Lipskė, Klaipėdos universiteto Socialinio darbo studijų alumnė, su didžiule meile globoja studentus ir stengiasi, kad jie mūsų mieste jaustųsi reikalingi.
Į gražią ir prasmingą savanorystės veiklą užsienio studentus įtraukia Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros dėstytoja doc. rr. Indrė Dirgėlienė, kuri studentams parodo, kad tik padėdamas kitam gausi pagalbos ir sau.
Renginys sulaukė didelio pasisekimo, susirinko per 80 dalyvių ir buvo labai naudingas tiek organizatoriams, tiek studentams ir moksleiviams. Čia užsimezgė naujos pažintys, kurios galbūt išaugs į gražias draugystes, čia buvo išklausyti ir išgirsti visi, kurie turėjo ką pasakyti, kuom pasidalinti. Labai svarbu yra girdėti šalia esantįjį, o ypač tą, kuris yra atvykęs į mūsų šalį, į mūsų miestą. Tegul Klaipėda būna draugystės uostas, kuriame yra laukiami visi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą