Parodos pristatyme, kuris vyks liepos 30 dieną Nidoje dalyvaus Klaipėdos universiteto istorikas profesorius Vasilijus Safronovas, Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė ir parodos iniciatorė VšĮ „Raudonos plytos“ vadovė Edita Valinčienė. Paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ eksponuojama ir jos pristatymas visuomenei vyks Nidos švyturio administraciniame pastate.
„Švyturio administracinis pastatas – taip pat raudonų plytų. Jo likimas labai panašus į tų, kuriuos matome parodoje – išlikęs, jį norėta parduoti ir veikiausiai nugriauti, bet kultūros ir mokslo žmonės tam pasipriešino, o galiausiai jis kaip ir visi kiti švyturio pastatų komplekso pastatai buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Tokie pavyzdžiai ir Klaipėdos krašto architektūros paveldo supratimas labai džiugina, tokio sąmoningumo siekiame savo veiklomis“, – sako VšĮ „Raudonos plytos“ vadovė Edita Valinčienė.
Raudonos plytos – riba tarp „dviejų Lietuvų“
Raudonos plytos – vienas išskirtiniausių Klaipėdos krašto bruožų, matomas kirtus buvusią Lietuvos ir Klaipėdos krašto sieną, ėjusią nuo Nemirsetos iki Smalininkų ties Kretingos–Gargždų–Švėkšnos–Žemaičių Naumiesčio–Tauragės–Smalininkų linija.
Parodoje – daugybė raudonų plytų objektų Klaipėdos krašte – buvusios kaimo mokyklos, liuteronų bažnyčios ir jų pastatai, pašto, traukinių stotys, kurių būklė itin prasta. Kuriant šią parodą šešiems savanoriams fotografams teko apžiūrėti apie šimtą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios raudonų plytų visuomeninės paskirties pastatų, kurie yra apleisti, pamiršti ir nenaudojami.
Parodai atrinkta kelios dešimtys iškalbingiausių kadrų. Fotografuojant buvo ieškoma autentiškumo, išlikusių Klaipėdos krašto kultūros ir architektūros pėdsakų.
„Netinkuota raudona plyta architektūroje ilgą laiką buvo išskirtinumo, prabangos ir kokybės ženklas. Klaipėdos universitetas, kuriame dirbu, gali drąsiai būti laikomas sąmoningo, pilietiško santykio su tokia architektūra, pagarbos jai ir kultūros paveldo naujo sėkmingo įveiklinimo flagmanu.
Bet esama ir kitų pavyzdžių – akis badančių apleistų mokyklų ar net bažnyčių, kurių per mažos bendruomenės po karo pratuštėjusiose Klaipėdos krašto vietovėse nepajėgios atstatyti“, – sako prof. V. Safronovas.
Anot jo, tuo metu, kai Klaipėdos krašte jau XX a. pradžioje veikė 22 plytinės, likusi Lietuvos dalis dar nė nesvajojo ištrūkti iš medinės architektūros epochos. Mūrinės statybos plėtotės planas, patvirtintas vyriausybės 1939 metų kovą, numatė, kad Lietuva taps mūrine apie 2000–2030 metus.
Bet viena Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – tą jau buvo pasiekęs apie 1910–1920 metus. „Labai norėtųsi, kad kiekvienas raudonų plytų pastato savininkas Klaipėdos krašte suvoktų – turtas, kuris jam priklauso, yra civilizacinės pažangos, prestižo, išskirtinumo ženklas“, – reziumuoja prof. Vasilijus Safronovas.
„Raudonos plytos“ kalba apie Klaipėdos krašto istoriją XIX–XX amžiuje: mokyklas ir švietimo sistemą, susisiekimą traukiniais ir pilnas geležinkelio stotis, apie paštus, žmones Klaipėdos krašto miestuose ir kaimuose, jų laisvalaikį, buitį, drabužius, apie liuteronų tikėjimą ir tradicijas šioje bažnyčioje. Pristatoma paroda yra tik dalis visuomeninės iniciatyvos „Raudonos plytos“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą