Koks klaipėdiečių požiūris į sodininkystę ir daržininkystę?

Ona Skaistutė IDZELEVIČIENĖ, sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ vadovė

Esu darže, einu ravėti. Labai laukiu žydėjimo. Kai kūrėmės, stengiausi, kad prie mūsų namų būtų medžių, kurie gražiai žydėtų. Pirmiausia žydi slyva, paskui kriaušė, ji jau visa apsikrovusi žiedais, obelis dar tik žiedukus parodė, o trešnė jau irgi žiedais apsipylusi, magnolija labai graži. Paskui žydės alyvos. Mes džiaugiamės tokiu grožiu. Labai gražiai žydi lanksva, baltai, yra išaugusi labai didelė. Priekyje yra rododendrai, nukentėję po žiemos. Visi stebėdavosi ir džiaugdavosi, kokie jie gražūs, o šiemet pradėjo džiūti jų šakelės ir nesuprantu kodėl.

Mes savanoriaujame „Maisto banke“. Ten yra toks plotas darželiui. Suderinau su vedėja ir jį apsodinau gėlėmis.

Mane labai veikia gamta. Galiu ilgai sėdėti ir žiūrėti į žalią savo aplinką. Stengiuosi, kad viskas būtų tvarkinga. Važiuoju į turgų, perku gėles ir kitką. Šiemet jau nieko nebesodinsiu. Čia mes gyvename 14 metų, jau užtenka visko. Gėlių pagal planą jau esu pripirkusi, bet visada galima ir dar, turiu dar tuščių indų, reikia tik pinigų. Šiemet jau nemažai jų išleidau.

Artūras ŽALYS, klaipėdietis

Ir šiuo momentu ir anksčiau - niekada neturėjau jokių sąsajų su žemės ūkiu. Net sodo neturiu, nors norėčiau. Nemėgau to, esu miesto, cemento žmogus. Tėvas mums sodo nenupirko ir nepripratino prie to. Mes buvome miesto vaikai, nuo ryto iki vakaro žaidę futbolą ant asfalto. Mėgstu grožėtis gamta, bet pats ką nors auginti - nelabai.

Dabar statausi namą užmiestyje, tai anksčiau ar vėliau teks ką nors daryti. Ateina senatvė, pradedi norėti kažką auginti, bet kol kas dar jokio plano neturiu. Vakar kaip tik į tvenkinį prie statomo namo įleidau žuvyčių.

Gyvendamas Amerikoje turėjau namelį, tai žmona daugiau rūpinosi jo aplinkos dalykais. Bet ji gydytoja, labai užsiėmusi, turi daugybę darbų, tai tikrai neplanuojame imtis didelių žemės darbų. Mes gamtoje poilsiaujame, išvažiuojame pasivažinėti dviračiais, norime grožėtis jos vaizdais, o dirbti - ne.

Alina VELYKIENĖ, miesto Tarybos narė

Galbūt ir karantinas daro įtaką, kad žmonės vis labiau linksta ne tiek prie grožio, kiek prie praktiškumo, prie edukacijos. Toks mano šio pavasario požiūris ir eksperimentas, kuris, jau matau, pavyko.

Esu pasidariusi patalpoje daržą, visko prisisodinusi. Labai gražiai viskas auga. Žinoma, į tą procesą buvo įtraukti ir mano mažieji vaikai, ypač apsodinant terasą mažais augaliukais - lendrūnais, verbenomis.

Esu kilusi iš Šilutės ir iki šiol prisimenu iš vaikystės, kad mano tėveliai sodino morkas, o aš jomis prekiavau Senajame turguje Klaipėdoje. Pamenu, buvo puikus morkų derlius, prirovėme jų dvi tonas ir mes su tėveliu ant tų pačių stelažų, kurie, deja, ir dabar tebėra, prekiavome morkomis. Taigi, turiu patirties iš vaikystės.

Jau esame išauginę medžių iš Portugalijos parsivežtų suvalgytų vaisių sėklų. Turime ir šermukšnį pasisodinę kieme. Štai toks nedidelis pavyzdys, kad vis tiek žmogus yra gamtos dalis. Be to, matyt, jau toks mano amžius, kad norisi kišti į žemę rankas, taip atsipalaiduoti, pamatyti, kaip gamta kuria stebuklus.

Arūnas ACUS, Klaipėdos universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras

Esu miestietis, deja, ne sodininkas, ne daržininkas. Žinoma, mano amžiuje visi į žemę gręžiasi. Aš nieko neauginu, sodo neturiu ir turbūt nenorėčiau jo turėti. Žmona namuose augina mažučius prancūziškus augaliukus, štai ir viskas.

Šeimoje buvau mylimas vaikas, manęs niekas nevertė ravėti ar kokius kitus lauko darbus dirbti. Man pavasaris asocijuojasi su ilgomis šiltomis dienomis.

Raimonda NABAŽAITĖ, archeologė

Esu miesto vaikas. Labai norėčiau turėti augalų, juos sodinti, jeigu turėčiau tokią galimybę. Šiandien jos neturiu. Bet mieste matau vis daugiau gėlių, tai mane labai džiugina. Norėčiau, kad Klaipėdoje jų būtų dar daugiau. Žydintys augalai yra tam tikra terapija, gydanti nuo miesto tempo, streso, darbų.

Draugės, kurios užsiima gėlininkyste, man padovanojo gėlių pakabinamuose vazonėliuose, kokie būna balkonuose. Aš jas sėkmingai įkurdinau namuose. Jos taip žydi ir tikrai puikiai atlieka savo terapinę funkciją.

Vaikystėje, kai šeima persikraustė į naują namą, mūsų prioritetas buvo pasisodinti sodą. Tai prisimenu kaip darbą, tėvų inspiraciją. Bet po kurio laiko būtent aš nusprendžiau, kad turi būti kampe ir darželis. Parvežiau visokių augalėlių iš močiutės, išpurenau žemę. Tas mano santykis su augalais yra išlikęs. Net neabejoju, kad ateityje, kai atsiras galimybių, ir mano namai, ir laukas bus pilni gražių augalų.

Marius POIMANSKIS, valstybės tarnautojas

Nemėgstu žemėje krapštytis su augaliukais, neturiu tokio poreikio. Tėvai turi sodą, bet manęs nevertė jame dirbti. O medžių tai ne vieną esu įkasęs į žemę tėvų sode: ir vaismedžių, ir krūmų. Jiems jau dvidešimt ir daugiau metų. Gal ir šiemet dar ką nors pasodinsiu. O augaliukų, žolyčių nemėgstu.

Deja, man pavasaris asocijuojasi su talkomis ir daugybe šiukšlių mieste.

Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.