30 metų po tragedijos: žudynių vieta kėlė šiurpą ir po savaitės

Liepos 31-ąją minime 30 metų po to, kai Medininkų pasienio punkte Sovietų Sąjungos smogikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus.

Šeši pasienio punkto darbuotojai žuvo iš karto, vienas po kelių dienų mirė ligoninėje.

Tomas Šernas – vienintelis iš aštuonių pareigūnų, išgyvenusių Medininkų žudynes. Tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo kalbėti, ir dabar nevaikšto.

„Šūvis į galvą ir smūgis buože į sprandą“, – taip savo sužeidimus apibūdina T. Šernas.

Kaip portalui LRT.lt pasakoja jis, prieš 30 metų darbas Medininkuose, kaip ir kitose Lietuvos muitinėse, buvo gana improvizuotas.

„Buvo tokia demonstracinė muitinė – Lietuvos vėliava, kolonėlės, be ryšio, be telefonų...

Reikėjo kibiru iš kaimo atsinešti vandens, stovėti be uniformų, tik su tarnybiniu muitininko raiščiu. Ir viskas, taip parą reikėjo dirbti, demonstruoti Lietuvos sienų politinę apsaugą“, – prisimena buvęs muitininkas.

O tuo metu muitinių bei kitų objektų puldinėjimai buvo gana dažnas reiškinys.

Anot T. Šerno, Sovietų Sąjunga laukė, kol kas nors iš Lietuvos pusės iššaus – tada būtų įvesta kariuomenė, paskelbta ekstremalioji padėtis ir panaikinti rinkimai bei kiti istoriniai pasirinkimai, teigia pašnekovas.

Tad baimindamiesi, kad nekiltų provokacijų, muitininkai su savimi neturėjo ginklų.

Vis dėlto vėliau, po to, kai kelis kartus buvo užpulti ir sudeginti muitininkų vagonėliai, duotas leidimas pareigūnams turėti ginklų.

Nors dar iki Medininkų žudynių muitinės postai buvo puldinėjami ir deginami, o darbuotojai mušami, nužudymų nepasitaikydavo.

Diena prieš Medininkų žudynes prasidėjo įprastai, prisimena T. Šernas ir priduria, kad muitinės poste buvo paprotys nakčiai į namus išleisti ten dirbusią moterį, todėl ji ir liko gyva.

Puolimas prasidėjo paryčiais – kariškiai karinėmis uniformomis puolė iš dviejų pusių, jie buvo be skiriamųjų ženklų, avėjo guminius batus, kuriais galima sėlinti, turėjo senus ginklus, kurių galima lengvai atsikratyti, tvirtina pašnekovas.

Įbėgo į vidų, visiems liepė gultis ant žemės, šviesa buvo išjungta ir prasidėjo spragsėjimai.

Smūgiai tokie. Bet ne šūvio garsas, nes ginklai buvo su duslintuvais. Į galvas šaudė, nesuprasi, kas vyksta.

Mačiau, kaip atveda vieną pareigūną sužeistą iš lauko, liepia gultis ir nušauna“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi T. Šernas.

Jis svarsto, kad išgyveno ir dėl atsitiktinumo, ir dėl Dievo plano: „Šūvio kampas kiaurai peršautos galvos gal buvo sėkmingas, nežinau, Dievo toks planas. 

„30 metų prabėgo, bet... Pirmas įspūdis, kad tai buvo profesionalai, nes visi suguldyti, sušaudyti.

Vaizdas ne iš maloniausių, praėjo 30 metų, bet prisimenu kaip šią dieną.

Sako, žaizdas laikas gydo, bet man niekaip nepraeina“, – sako Algis Brodavskis, Medininkų žudynių metu dirbęs ARO Greitojo reagavimo rinktinės pirmojo būrio vadu.

Buvusiam „Aro“ pareigūnui iki šiol įsiminęs vagonėlyje buvęs kraujo kvapas, nužudytų žmonių vaizdas.

Pašnekovas teigia, kad pareigūnai suprato, jog Medininkuose buvęs vagonėlis gali būti užpultas – pastatytas vidury laukų, šalia – miškas, tamsu...

„Tik nežinojome, kada tai įvyks“, – priduria jis.

Galvodavo apie blogiausia

A. Brodavskis prisimena, kad dar iki Medininkų tragedijos iš Lietuvos pareigūnų sovietai tyčiodavosi, išrengdavo, liepdavo daryti atsispaudimus, tačiau žudymų nebuvo.

Vis dėlto pareigūnai visada galvodavo apie blogiausia: „Ir į tarnybą eidami galvodavome, kad ryte išeini, bet vakare gali negrįžti.“

Kalbėdamas apie Medininkų tragediją, buvęs „Aro“ pareigūnas pasakoja, kad, skilus Ypatingosios paskirties milicijos padaliniui, pareigūnai perėjo į Lietuvos pusę, tad buvo verbuojami.

„Mes perėjome į Lietuvos pusę, nes kitaip ir būti negalėjo – mes dėl Lietuvos žmonių ir tėvynės dirbome nuo ryto iki vakaro.

Visada sakėme ir sakysime, kad mes tik Lietuvos pusėje buvome“.

Po Medininkų žudynių A. Brodavskis kartu su kitais pareigūnais budėjo ligoninėje ir saugojo sunkiai sužeistą T. Šerną – buvo įtarimų, kad į jį gali pasikėsinti.

Po Medininkų tragedijos „Aro“ pareigūnai budėjo ne tik prie sužeisto T. Šerno, bet ir prie vagonėlio.

Baimintasi, kad Sovietų Sąjungos smogikai gali sugrįžti, bandyti susirinkti kulkas.

Po žudynių buvo atliktas tyrimas, tačiau laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atlieka tik vienas milicininkas, trys nuteisti už akių.

Anot pašnekovo, Medininkų žudynės sulaukė didžiulės reakcijos iš tarptautinės bendruomenės, o ir mūsų visuomenei tai buvo skaudus įvykis, kuris mobilizavo ir vienijo.

Po šių įvykių sumažėjo ir išpuolių.

Tomas Šernas / Asmeninio archyvo nuotr.