Tai ne informacinis skydas, tai skydas nuo piliečių: Seime priimtas sprendimas, kuris skaldo nuomones dėl žodžio laisvės

Ypač daug ginčų kelia punktai, susiję su „mokslinių duomenų iškraipymu“ ir „valstybės institucijų destabilizavimu“ – jie, anot skeptikų, gali būti interpretuojami labai plačiai. 

Taip pat keliama diskusija dėl to, kas realiai turės teisę spręsti, kokia informacija laikoma dezinformacija.

Įstatymo iniciatoriai pabrėžia kovą su informacinėmis atakomis, tačiau kritikai ragina atidžiau vertinti pasekmes demokratijai ir žodžio laisvei.

„Informacinis skydas” ar cenzūros įrankis?

2026 metų gegužės 13 dieną Lietuvos Seimas po pateikimo pritarė penkių įstatymų pataisų paketui, kuriuo siekiama kriminalizuoti dezinformaciją. Iniciatyvos autorė – TS-LKD frakcijos narė Daiva Ulbinaitė – teigia, kad tai „svarbus žingsnis kuriant Lietuvos informacinį skydą.” 

Skamba įtikinamai. Ypač šiandien, kai informacinės atakos prieš Baltijos šalis yra dokumentuotas faktas.

Bet įstatymai vertinami ne pagal ketinimus. Jie vertinami pagal tekstą. O tekstas kelia klausimų, į kuriuos atsakymų kol kas nėra.

Priedanga ir turinys

Siūlomame Visuomenės informavimo įstatymo papildyme nurodomos septynios draudžiamos informacijos kategorijos. Dauguma jų skamba pagrįstai – neapykantos kurstymas, konstitucinės santvarkos griovimas, karo nusikaltimų šlovinimas, nepilnamečių apsaugos pažeidimai. Sunku balsuoti prieš. Sunku net kritikuoti.

Tačiau yra vienas esminis dalykas, kurį būtina pasakyti atvirai: šios normos Lietuvoje jau galioja.

Neapykantos kurstymas draudžiamas Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu. Konstitucinės santvarkos griovimas – BK 117 straipsniu. Karo nusikaltimų šlovinimas – BK 170¹ straipsniu. Nepilnamečių apsauga reguliuojama atskiru įstatymų paketu. Rinkimų proceso apsauga – rinkimų įstatymais.

Taigi iš septynių punktų penki – jau galiojančių normų pakartojimas. Dekoracija, kuri leidžia įstatymą pristatyti kaip išsamų ir būtiną, o tikruosius naujus elementus paslėpti tarp neginčytinų teiginių.

Tikrasis turinys – tik du punktai.

Du punktai, kurie keičia viską

Penktasis punktas draudžia skleisti „informaciją, kuria iškraipomi moksliniai ar faktiniai duomenys, ypač kai tai susiję su visuomenės saugumu, klimato kaita, energetika ar sveikata.”

Klausimas paprastas: kas nusprendžia, kas yra „iškraipymas”? Mokslinė diskusija pagal savo prigimtį reiškia nesutarimą – tarp mokslininkų, ekspertų, tyrėjų. Skepticizmas dėl energetikos sprendimų, alternatyvus požiūris į sveikatos priežiūrą, kritika klimato politikos įgyvendinimui – visa tai rytoj galėtų būti kvalifikuojama kaip „mokslinių duomenų iškraipymas.”

Politikai valstybės vardu paskiria save teisėju, nustatančiu, kuri mokslinė pozicija teisinga. Tai nėra kova su dezinformacija. Tai ideologinė cenzūra.

Šeštasis punktas draudžia „informaciją, kuria siekiama destabilizuoti valstybės institucijų veiklą.”

Šis punktas neturi turėti vietos baudžiamajame kodekse. Žurnalistas, rašantis apie korupciją ministerijoje – ar jis „destabilizuoja”? Politikas, kritikuojantis Vyriausybės sprendimus – ar jis „destabilizuoja”? Pilietis, abejojantis institucijų kompetencija – ar jis „destabilizuoja”?

Demokratijoje institucijų kritika nėra grėsmė santvarkai. Ji yra santvarkos pagrindas. Šis punktas to neatpažįsta – ir tai nėra atsitiktinumas.

Abu šie punktai negriauna jokios konstitucinės santvarkos, nešlovina jokios agresijos, nepažeidžia jokių nepilnamečių teisių. Jie reguliuoja idėjas ir pozicijas.

Todėl jų vieta nėra baudžiamajame kodekse. Jų vieta – išvis niekur.

Kas nustato dezinformacija ar ne? Atsakymo nėra

Demokratinėje valstybėje, kai kalbama apie turinio draudimą ir baudžiamąją atsakomybę, esminis klausimas yra procedūrinis: kas ir kaip nustato, kad informacija yra draudžiama?

Įstatymų pakete atsakymo į šį klausimą nėra. Kalbama tik apie Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, kuri įgautų teisę duoti privalomus nurodymus platformoms – ištrinti turinį arba panaikinti prieigą prie jo. Be išankstinės teisminės kontrolės. Be skaidrios procedūros. 

Be aiškaus apskundimo mechanizmo.

Žurnalistų etikos inspektorius – tai institucija, skirta žurnalistų profesinės etikos priežiūrai. Suteikti jai valstybinio turinio cenzoriaus įgaliojimus – tai ne funkcijų išplėtimas.

Tai esminis institucijos pobūdžio pakeitimas. Vienas politiškai paskirtas pareigūnas gauna teisę nuspręsti, kas Lietuvos piliečiams leidžiama skaityti internete.

ES Skaitmeninių paslaugų aktas numato, kad turinio šalinimas turi būti skaidrus, apskundžiamas ir prižiūrimas nepriklausomos institucijos. Siūlomas modelis šių reikalavimų neatitinka.

Balsavimo anatomija

Balsavimo rezultatai papildo paveikslą. Už įstatymą balsavo 75 Seimo nariai – daugiausia iš TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Socialdemokratų frakcijų bei „Demokratai už Lietuvą“. Prieš balsavo 7, susilaikė 13 – daugiausia Valstiečių ir Nemuno Aušros frakcijų atstovai.

Įstatymo iniciatoriai – opozicija (TS-LKD). Tačiau jį aktyviai parėmė valdančiosios koalicijos Socialdemokratai. Tuo tarpu kiti koalicijos partneriai – Valstiečiai ir Nemuno Aušra – balsavo prieš arba susilaikė.

Politines linijas šio įstatymo atžvilgiu brėžia ne valdančiųjų ir opozicijos skirstymas. Jas brėžia kažkas kita – ideologinis bendrumas tarp jėgų, politinio isteblišmento, kurios formaliai yra priešingose barikadų pusėse, bet šiuo klausimu sutaria. 

O nepritaria būtent tos politinės jėgos, kurios labiausiai atstovauja protestui prieš esamą politinę tvarką.

Tai verčia klausti: kieno interesus šis įstatymas iš tikrųjų gina?

Išimtys, kurios neapsaugo

Įstatyme numatyta, kad šios normos netaikomos, kai informacija skelbiama „mokslo, meno, švietimo ar žurnalistinės veiklos tikslais, nepažeidžiant sąžiningumo ir faktinio pagrįstumo reikalavimų.”

Formaliai tai atrodo kaip apsauga. Praktiškai — tai įrodinėjimo naštos apvertimas. Pirma tave apkaltina. Paskui tu turi įrodyti, kad tavo veikla buvo „sąžininga žurnalistika.” 

O sprendimą, ar ji tokia buvo, priima ta pati institucija, kuri ir kaltina. Tai nėra teisinė valstybė. Tai teisinės valstybės imitacija.

Kas vyksta toliau

Paketas priimtas po pateikimo ir perduodamas svarstyti Seimo komitetams. Tai paskutinis realus etapas, kuriame galima keisti tekstą. 

Komitetuose galima teikti ekspertines išvadas, reikalauti nepriklausomų teisininkų vertinimų, viešai kelti klausimus.

Pozicija turi būti konkreti: 5 ir 6 punktai turi būti išbraukti. Ne pataisyti, ne suformuluoti tiksliau — išbraukti. Nes jų funkcija nėra apsaugoti piliečius. Jų funkcija – apsaugoti tam tikrą ideologinę tvarką nuo kritikos.

Kova su dezinformacija yra būtina ir teisėta. Tačiau efektyvios priemonės prieš ją nereikalauja normų, kurios leidžia valdžiai nuspręsti, kurios idėjos leistinos. Tam yra nepriklausomi teismai. Tam yra skaidrios procedūros. Tam yra demokratija.

Kai šių garantijų nėra – tai ne informacinis skydas. Tai skydas nuo piliečių.

Parengta pagal infa.lt