Apie betoną Lietuvos architektūroje

Betono architektūros ištakos siekia kelis tūkstančius metų prieš Kristų, kai nabatėjai į betoną panašius mišinius naudojo požeminių vandens saugyklų įrengimui dykumose; senovės romėnai naudodami betono skaldą perdengė garsiojo Panteono šventyklą net 43 m diametro kupolu, o vandeniui atsparų betoną naudojo pirtims įrengti.

Po Romos imperijos žlugimo, ilgą laiką betono praktika tūnojo užmarštyje ir tik XVIII–XIX a. betonas atrastas iš naujo per įvairius meninius eksperimentus ir užpatentuota betono ir metalo sąjunga – gelžbetonis.

XX a. sparčiai plėtojamos struktūrinės bei technologinės naujovės ir betonas tapo universalia medžiaga naudojama visame pasaulyje, geriausiai atspindinčia pagrindinius modernizmo idealus.

Vakarų Europoje betono architektūra populiarumo viršūnę pasiekė XX a. 5–7 deš., o vėliau, 8 deš. suabejojus universaliais modernizmo architektūros principais bei po kelių betoninių pastatų griūčių, tokios architektūros populiarumas sparčiai krito ir net kelis dešimtmečius betono architektūros objektai buvo traktuojami kaip pilki betono monstrai.

Lietuvoje betono architektūros ištakos siekia XIX a. pab.–XX a. pr., kai architektūroje buvo naudojami gelžbetonio elementai, tokie kaip perdangos, sijos, kolonos, tačiau betonas dar nenaudojamas kaip estetinė kategorija išryškinanti objektų meninį charakterį. Pastaroji kategorija, o kartu ir Lietuvos betono architektūros pikas, pasiektas sovietmečiu ir lyginant su Vakarų Europa yra kiek prasislinkęs ir užsitęsęs.

Poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje, archit. A. Lėckas, konstr. K. Augustinas, 1969 m. M. Sakalausko nuotr., 1978m., LCVA

Ryšių ministerijos rūmai Vilniuje, archit. J. Šeibokas, konstr. G. Arminaitė, 1979 m. M. Sakalausko nuotr., 1979 m., LCVA

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europoje stebime radikalų pokytį, kai betono architektūros idėjinis bei estetinis žavumas yra atrastas iš naujo: socialinėse medijose buriasi gerbėjų grupės; leidžiamos knygos bei fotografijų albumai; steigiamos neformalios vertingų objektų platformos bei vykdomi projektai nukreipti į naujus betono konservavimo metodus.

Lietuvoje betono architektūra vis dažniau patenka į sovietinio modernizmo architektūros tyrimų lauką ir pradedama nagrinėti kaip specifinė jos dalis. Kadangi daugelio betono pastatų amžius jau artėja prie 50 metų arba peržengia šia ribą, šie objektai atsiduria konfliktų lauke ir yra pavojingame transformacijų laikotarpyje kai yra sprendžiami su verte susiję klausimai.

Todėl pastaraisiais dešimtmečiais, tokia architektūra susiduria su kokybiško atnaujinimo ir išlikimo klausimais, kai buvo nugriauti ar ydingai rekonstruoti deramai neįvertinti objektai, prisidengiant tuo, kad jie nebeatitiko šių dienų sociokultūrinių ir estetinių lūkesčių bei originalių programinių nuostatų.

Kavinės „Banga“ Palangoje projektas, archit. G.Telksnys, 1976–1979 m. VRVA

Tačiau Lietuvos XX a. antros pusės betono architektūra yra vertinga ir specifinė sovietinio modernizmo palikimo dalis, atspindinti įvairių tarptautinių tendencijų, technologinių inovacijų, sovietmečiu diegtų socialinių modelių ir vietos specifikos visumą.

Šią visumą signalizuoja 8 saviti betono architektūros atributai, kurie turėtų figūruoti nustatant objektų kultūrinę vertę.

Pirmiausia, betono architektūros išskirtinumas sietinas su keliais naujais pastatų tipais: 1) didelių apimčių kultūrinėmis ir sporto erdvėmis miesto centre ir 2) pastatais-bokštais.

Kiti betono architektūros atributai susiję su formos tektonikos naujovėmis ir naujų meninių priemonių taikymu: 3) modulinė tektonika formuojama architektūrinio betono plokštėmis; 4) nuožulnių plokštumų kompozicija, pabrėžianti gelžbetonio technologijų inovatyvumą bei centro, simetrijos atmetimą; 5) formų plastikos ribųpraplėtimas, įvairiomis ir sudėtingomiskreivalinijinių elementų kompozicijomis; 6) meniškai interpretuoti besijininiai perdenginiai; 7) įvairūs kabantys elementai, tokie kaipgembės ar „gatvės danguje“ elementai bei 8) neapdailinti betono paviršiai: su atidengta faktūra, apdoroti specialiais įrankiais, su matricų ar medinių klojinių žymėmis, betono imitacijos.

Dažniausiai betono architektūros objektai turi po kelis atributus. Pavyzdžiui, Vilniaus Kultūros ir sporto rūmai yra didelės apimties kultūrinė ir sporto erdvė miesto centre, perdengta inovatyviu apverstos arkos vantiniu denginiu, kuris kartu praplėtė ir formos plastikos ribas erdviniais sprendiniais; pasižymi neapdailintais betono paviršiais su medinių klojinių žymėmis ir betono imitacijomis.

Vilniaus Kultūros ir sporto rūmai, archit. E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandzbergis, konstr. H. Karvelis, 1971 m. G. Svitojaus nuotr., 1977 m., LCVA

Arba Kauno IX forto kompleksas – pasižymi nuožulnių plokštumų kompozicija, kuri formuoja dramatišką muziejaus ir skulptūrinės grupės meninę idėją, o neapdailinti betono paviršiais tiek eksterjere tiek eksterjere dar sustiprina ją ir formuoja susikaupimo ir rimties atmosferą. Vilniaus Kultūros ir sporto rūmai yra įtraukti į kultūros vertybių registrą 2006 m. ir laukia rekonstrukcijos, tuo tarpu Kauno IX forto kompleksas kaip visuma dar nėra registre, nors yra svarbus XX a. betono architektūros simbolis.

Skulptūrinė kompozicija Kauno IX forto komplekse, skulpt. A. Ambraziūnas, archit. V. Vielius, G. Baravykas, 1983 m. P. Karpavičiaus nuotr., 1984 m., LCVA

Betono architektūra kaip jaunas paveldas susiduria su daugeliu iššūkių: 1) estetinis ne(pripažinimas) ir neigiama asociacija su sovietmečiu; 2) „negražus“ betono senėjimas; 3) objektų gausa (ypač susiję su masinės statybos gyvenamaisiais rajonais ir jų akcentais – aukštybiniais gyvenamaisiais bokštais); 4) monofunkcija ir funkcinio tęstinumo klausimai; 5) eksperimentinis gelžbetonio technologijų pobūdis ir darbų bei medžiagų kokybės stoka; 6) paveldosaugos sistemos trūkumai; 7) ekonominis – brangus pastatų išlaikymas, daug išteklių reikalaujantis kokybiškas pastatų atnaujinimas bei 8) betono konservavimo praktikų stoka.

Pastarasis iššūkis tarptautinėje praktikoje yra aptariamas kaip specifinė ir greitai aktualėjanti konservavimo sritis, kurios problematika susijusi su kokybišku neapdailintų betono paviršių atnaujinimu, nepažeidžiant jų autentiškumo bei su betono struktūrinio nusidėvėjimo taisymu.

Pavyzdžiui, atstatant betono struktūros nusidėvėjimą yra įdarbinami elektrocheminiai procesai, siekiant stabdyti metalo koroziją betone; siekiant nepažeisti autentiškos betono faktūros yra taikomi švelnūs betono paviršiaus nuvalymo metodai ir padengimas permatomais vandens repelentais ir pan.

Jei vertingas betono paviršius yra negrįžtamai apiręs, imami mėginiai, nustatoma originali betono sudėtis, klojinių tipas ir atkuriamas kuo panašesnis betono paviršius į originalų.

Be visų inovatyvių betono konservavimo praktikų, nemažiau svarbu yra susidaryti objekto atnaujinimo valdymo planą, kuris susideda iš 1) kvalifikuotos komandos sudarymo ir fizinės pastato būklės įvertinimo; 2) objekto kultūrinės vertės nustatymo; 3) tinkamų betono konservavimo ir taisymo metodikų pasirinkimo ir jų išbandymo; 4) vykdymo ir dokumentavimo bei 5) priežiūros.

Lietuvoje vis dažnėja betono architektūros objektų rekonstravimas ir atnaujinimas, bet dažniausiai užsiimama betono taisymu, o neapdailinti betono paviršiai yra tiesiog nudažomi.

Tokie taikomi metodai rodo, kad naujausios betono konservavimo praktikos Lietuvoje dar nėra pasisavintos, o kultūrinė betono architektūros vertė dar neišgvildenta iki galo.

Pašilaičių gyvenamasis bokštas, archit. R. Beinortas, 1986 m. D. Rusecko nuotr., iš asmeninio nuotraukos autoriaus archyvo

Fizioterapijos gydyklų Druskininkuose eskizas, archit. R. ir A. Šilinskai, inž. J. Dulaitis, Architektė, hum m. dr. Aušra Černauskienė