Audrius Butkevičius: reikėjo spektaklio, kuris patenkintų visas puses

- Iranas pirmą kartą tiesiogiai atakavo Izraelį. Tai rodo, kad Vakarai nusilpo? Ar kad sustiprėjo Rytai?

- Dedamųjų yra gerokai daugiau, tačiau iš esmės Iranas šiuo smūgiu sprendė tiek savo santykius su Rusija, tiek tvarkėsi su vidaus problemomis. Kalbant apie Rusiją, sklinda kalbos, kad ji galėjo prisidėti prie šios atakos, nes siekė išgąsdinti Vakarus galimo naujo potencialaus didelio konflikto Artimuosiuose Rytuose atsiradimu. O Iranas negalėjo nereaguoti į Izraelio ataką prieš Islamo revoliucijos sargų korpuso (IRSK) štabą Damaske, kurį buvo bandoma dangstyti konsuline veikla.

Mano šaltiniai sako, kad izraeliečių ataka, kurios metu žuvo vienas aukštas Irano karininkas, prisidėjęs prie „Hamas" išpuolio praėjusių metų spalį organizavimo, ir dar keli aukšti karo vadai, nevienareikšmiškai vertinama ir pačiame Irane, nes IRSK yra pamišusių radikalų organizacija, trukdanti Iranui vystytis kaip stipriai, santykius su kaimyninėmis šalimis galinčiai atkurti valstybei.

Kai kas teigia, kad tiek ataka prieš generolą Kasemą Suleimanį, tiek pastato Damaske bombardavimas buvo inicijuotas paties Irano viduje. Visgi šalyje tokie veikėjai dar turi tam tikrą paklausą, todėl Teheranas privalėjo pateikti visuomenei demonstratyvų, tačiau rimtesnės žalos Izraeliui nepadariusį atsaką, nebent nuostoliams priskirsim du trečdalius dronų ir raketų numušusių sąjungininkų išlaidas amunicijai, kadangi priešlėktuvinė gynyba nėra pigi.

O vertinant situaciją objektyviai, galima teigti, kad meluoja visos konflikto pusės. Žydai teigia, kad nepatyrė jokių nuostolių, nors kiti šaliniai sako, kad 9 raketos įveikė jų priešlėktuvinę gynybą ir smogė kariniam aerodromui, apgadindamos jo pakilimo taką ir vieną lėktuvą. Iranas giriasi pridaręs milžiniškų nuostolių ir nukovęs apie pusšimtį izraeliečių. Vakarai pasakoja numušę 99 proc. dronų ir raketų, tačiau 9 jų vis tiek pasiekė taikinį.

Šiuo atveju aš labiausiai pasitikiu rusais, kurie sako, kad čia buvo didelis spektakliukas, arba „po stalu" aptartas ir įvykdytas susitarimas. Visi, įskaitant žydus, buvo perspėti apie šią ataką. Vakarų šalys pasiruošė efektyviai panaudoti priešlėktuvinę gynybą, o Iranas gavo galimybę pasakyti fanatikams - žiūrėkite, kaip baisiai mušėme tuos žydus.

- Izraeliui padėjo britai, amerikiečiai ir Jordanija. Islamo pasaulyje nėra vienybės?

- Čia irgi ne viskas taip paprasta, todėl reikia patikslinti, kad iraniečių ataka buvo savotiškas žvalgybos mūšiu elementas. Iranas testavo, kokia yra politinė situacija, o po atakos paaiškėjo, kad Artimieji Rytai nėra nusiteikę naujam dideliam konfliktui, nes islamiškos valstybės, tokios kaip Irakas, Saudo Arabija ar Jordanija, demonstratyviai palaikė Izraelio pusę. Vakarų valstybės iš viso vieningai stojo skydu Izraeliui.

Persų įlankos šalys, suvokdamos, kad, uždarius įlankos sąsiaurius, visi patirs didelius nuostolius, nepalankiai atsiliepė tiek apie Irano ataką, tiek apie jo vykdomą piratavimą. Teheranui buvo leista aiškiai suprasti, kad taip klausimų spręsti nepavyks.

Kita vertus, iraniečiai pratestavo savo „lėtaeigius mopedus", kaip Ukrainoje vadinami Irano gamybos dronai, ir tapo aišku, kad, skrendant daugiau negu 1200 km, šie aparatai greitai atsekami bei numušami dar nepriartėję prie taikinio. Tas pats yra su jų gamybos sparnuotomis raketomis, tiesa, kiek geresnė situacija su balistinėmis raketomis, tačiau ir čia dar yra kur tobulėti.

O dėl to, kodėl buvo atakuotas šventasis Jeruzalės miestas, bet ne Tel Avivas, jau sklando anekdotai. Esą taip nutiko todėl, kad iraniečiams reikėjo kažką atakuoti, tačiau jų raketos iki toliau esančio Tel Avivo nepajėgė nuskrieti, todėl smūgį teko atlaikyti Jeruzalei.

Bet kokiu atveju, visi, išskyrus Maskvą, gavo tai, ko norėjo. Jai, pasak šaltinių, verkiant reikalingas antras, Vakarų šalių dėmesį ir pajėgumus nukreipiantis frontas, tačiau kadangi to nereikia Iranui, Artimuosiuose Rytuose to pasiekti nepavyks.

- Nepaisant nesutarimų tarp pačių islamo išpažintojų, hučiai ir „Hezbollah" buvo Teherano pusėje. Jie gali nukreipti ginklus į savo draugo Irano nedraugus?

- Klausimas - kiek hučiai ar „Hezbollah" yra priklausomi nuo Rusijos ir karinio Irano valdžios sparno interesų. Šiandien žiūrėti į Iraną kaip į valstybę, turinčią tik vieną „galvą", nėra teisinga.

Greta labai demonstratyvaus IRSK, kurį matome visi, yra daug pragmatiškų sveiko proto žmonių, o šalies visuomenė net maištavo ir bandė atsikratyti teokratijos. Suvesti viską tik į tai, kad visi iraniečiai yra islamistų teroristai, kurie džiaugiasi ir šoka dėl to, kad jų raketos skrido link Izraelio, būtų kvaila.

Aišku, yra tikimybė, kad hučiai ir „Hezbollah" gali pradėti atakuoti kitus izraeliečių ar jų sajųngininkų taikinius, tačiau bent jau „Hezbollah" šiandien nėra pasirengusi tokiai kovai ir supranta, kad Izraelio pajėgos gali sunaikinti jų išteklius. Juolab kad taip jau yra buvę.

Aš manau, kad konkrečiu atveju bus bandoma gudriai išvengti nenaudingo didelio konflikto ir sulaukti patogesnio momento, nebent žydai patys pasistengtų ir sudarytų galimybes Iranui konfliktą multiplikuoti. Prisiminus, kad Izraelis dažniausiai vadovaujasi ne blaiviu protu, o biblijiniu „dantis už dantį" principu, tokios galimybės neatmetu.

- Pastarosiomis dienomis Iranas sulaikė laivą, kurį sieja su Izraeliui. Grįžta valstybinis piratavimas?

- Tikrai taip, ir tai nėra pirmas kartas, tačiau tokiais veiksmais piktinasi kitos arabų valstybės, tokios kaip Omanas. Didelės naudos Iranas iš tokių sulaikymų neturi.

Netgi priešingai, jeigu jis taip elgsis ir toliau, tai netrukus vėl sulauks tarptautinės flotilės Persų įlankoje, kuri greitai užkardys visus piratavimo bandymus. Tiesa, flotilė nebus labai didelė ir tai bus tie kariniai laivai, kurie niekaip nedalyvauja Ukrainos kare arba nevaidina jame reikšmingo vaidmens.

Dėmesį, kaip jau minėjau anksčiau, reikia atkreipti į tai, kad Iranas nėra vieno vadovo šalis. IRSK yra savotiška valstybė valstybėje, turinti visą reikiamą ginkluotę ir provokuojanti konfliktą, kurio visiškai nereikia civilinei šalies valdžiai. Vakarai, užuot visą Iraną traktavę kaip teroristinę valstybę, galėtų pasinaudoti principu „skaldyk ir valdyk" - taip atskirdami radikalus nuo nuosaikiųjų.

- Iraną ir Izraelį skiria apie 1500 km, tačiau dronai ir raketos, nepaisant priešlėktuvinės gynybos, žydų teritorijas pasiekė. Žiūrint plačiau, žmogus niekur nebegali jaustis saugus?

- Jeigu šalis neturi efektyvios priešlėktuvinės gynybos, pasiekiamas gali būti bet kas ir bet kur. Šiuo atveju dar ir prisidėjo tai, kad iraniečių smogiamoji jėga, kaip minėjau, buvo lėtaeigė.

Dažniausiai tokie dronai naudojami atakos pradžioje, siekiant atsekti priešininkų priešlėktuvinės gynybos pozicijas. Tam jie tinka, o duotuoju atveju, jeigu iš 300 kovinių vienetų taikinį pasiekė tik 9, tai rodo, kad priešlėktuvinė gynyba veikė ganėtinai patikimai ir iraniečių išsikelti tikslai, kaip minėjau, buvo labiau parodomieji.

Jeigu raketos būtų greitesnės, efektas galbūt būtų kitas, tačiau vėl viskas atsiremia į priešlėktuvinę gynybą. Apginklavus Izraelį naujausios kartos „Patriot" sistemomis, net greitaeigės raketos nepridarytų daugiau žalos.

Be to, Iranas praktiškai neturi aviacijos, išskyrus keliasdešimt lėktuvų, likusių dar nuo šacho laikų. Pagrindinis ginklas - raketos, paleidžiamos nuo žemės, todėl jos ir naudojamos.

Izraelis turi ne tik efektyvią priešlėktuvinę gynybą, bet ir keletą galingų F-35 naikintuvų, todėl Irano „dovanėlės", padedant sąjungininkams, buvo pasitiktos ir sunaikintos ore.

- Į ką situacija Artimuosiuose Rytuose ir Irano-Izraelio nesutarimai gali peraugti?

- Pagrindinis klausimas - kokia bus tolesnė Izraelio reakcija. Izraelis neturi galimybės neatsakyti, nes bandymas nutylėti, arba prakentėti šį smūgį reikštų konflikto eskalavimą. Kita vertus, bandymas naudoti identišką gautai atakai atsaką, taip pat yra labai kenksmingas Izraeliui, nes, pabandę naikinti Irano infrastruktūrą, jie neišvengs civilių aukų.

Neabejoju, kad tokiu atveju žydai netruktų sulaukti pasekmių, analogiškų toms, kurios kilo po atakos prieš Gazos Ruožą: daugiau negu 130 pagrobtų įkaitų vis dar neišlaisvinti, visas Izraelio smūgis teko Gazos infrastruktūrai, kurios sunaikinimas nėra svarbus islamistų veiklai, „Hamas" nenukentėjo tiek, kad negalėtų tęsti savo veiklos, o neapykanta ir pasipiktinimas Izraeliu Vakaruose peržengė visas ribas.

Badymas atsakyti kaip senovėje „akis už akį", taip stengiantis pridengti ir valdžios, leidusios pastarojo meto atakas, klaidas, tik patvirtintų, kad žydai ir toliau vadovaujasi senaisiais instinktais. Jeigu jie visgi sugebėtų nuo to atsiriboti, atsakas galėtų būti asimetrinis. Tarkim, programišių ataka prieš Irano kibernetinę erdvę ar kažkas panašaus.

Aš labai tikiuosi, kad taip ir bus, nes ir patys iraniečiai tiek perspėjo apie ataką, tiek užsiminė, kad jeigu atsako nebus, klausimas bus išspręstas. Tad belieka tikėtis, kad nugalės ne emocijos, o sveikas protas, ir konfliktas neišplis.