Darosi pavojinga, kai Lietuva viduje vis labiau susipriešinusi

Politikai kasdien kalba apie mūsų valstybės išorines grėsmes - hibridines, provokacines, informacines ir t.t. Tačiau kiek stipri yra valstybė, kai joje žmonės patiria didžiulę turtinę, socialinę atskirtį, yra susipriešinę dėl vakcinacijos, dėl skirtingo požiūrio į šeimos institutą. Ar toks vidinis piliečių susipriešinimas nėra grėsmingesnis valstybei nei išorinės grėsmės?

Signatarų klubo narys Nikolajus Medvedevas, „Vakaro žinių" paklaustas, ką jis galvoja apie jau grėsmingą Lietuvos piliečių susvetimėjimą, atsakė:

„Čia yra mano kredo: valstybė, nesvarbu, maža ar didelė, yra galinga tada, jeigu jos žmonės vieni kitus supranta, suvokia, kur ta valstybė eina ir vieni kitiems padeda.

Organizatorių nuotr.

Žmonių lygybės negali būti, aš to netvirtinu, bet ir didžiulis atotrūkis neturi būti tarp turtingų ir „ubagų".

Antra, turime suprasti, ką valdžia daro, ir žinoti, kad tai daroma valstybės labui, o ne pataikaujant kitoms valstybėms.

Vinstonas Čerčilis (buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Winston Churchill (1874-1965) sakė, kad „Anglija neturi amžinų draugų ir amžinų priešų, Anglija visada turi tik savo interesus.

O mes bėgame ne su traukiniu, bet prieš traukinį".

Nors jeigu nori valstybę sugriauti, padaryk nesantaiką jos viduje. Sovietų Sąjunga sugriuvo dėl vidinės nesantaikos tarp žmonių ir vyriausybės. Kai Sovietų Sąjungos vyriausybė griuvo, niekas neišėjo jai padėti. Be to, tautinė nesantaika Sovietų Sąjungoje didžiulė buvo, tik užmaskuota.

Lietuvoje etninių problemų didžiulių nėra, bet žmonių turtinės nelygybės problema iš tikrųjų yra didžiulė. Taip pat problema, kai valdžia švaistosi tarpusavyje nesuderintais draudimais, sprendimais.

Aš sakau: jeigu valstybė, nesvarbu - didelė ar maža, savo viduje neturės santaikos, ne tik galingosios kaimyninės valstybės, bet ir pelė bandys atsikąsti tos valstybės gabaliuką. Ir Latvija galėtų nusirėžti mūsų valstybės gabaliuką prie Baltijos jūros.

Ne todėl, kad latviai ar kiti mūsų kaimynai būtų blogi, bet todėl, kad griūva Lietuvos valstybė.

Nesakau, kad Lietuvai išorinių pavojų nėra, bet vidiniai mūsų pavojai, tokie kaip didėjanti socialinė atskirtis, piliečių nesantaika - provokuoja mūsų kaimynus. Visada tarp mūsų žmonių buvo didelis socialinis atotrūkis. Visa bėda, kad tas atotrūkis ne mažėja, bet vis didėja."

- 2020 m. Lietuvoje skurdo rizikos lygis siekė 20,9 proc. Kiek turėjome valdžių, o jose - iškilių ekonomistų, verslininkų, nė vienas nesugalvojo, kaip piliečių skurdo lygį sumažinti. Gal paprasčiausiai ši problema jiems neaktuali? Baigę aktyvią veiklą, apsigyvens savo apartamentuose užsienyje?

- Visada kaip pavyzdį pasitelkiu Pietų Korėją. Ten buvo diktatūra, bet štai tokia: jei verslininkas už savo uždirbtą pelną statėsi asmeninę pilaitę, valdžia ją atimdavo; jei pirkdavosi limuziną, jachtą - irgi atimdavo. Verslininkai privalėjo savo uždirbtus pinigus ne į asmeninę gerovę investuoti, o į naują, dar konkurencingesnę gamybą, į naujas įmones, naujas technologijas.

Tokia politika buvo 15-20 metų, o dabar, nors Pietų Korėja nėra labai didelė valstybė, visas pasaulis žino ir perka „Samsung" bei kitus šios šalies produktus.

Vėliau pietų korėjiečiai nuvertė šalyje diktatūrą, bet savo laiku ji padėjo šaliai suklestėti ir nepadaryti tarp žmonių didžiulės socialinės atskirties.

Jei žmonės uždirba daug pinigų, jie juos turi leisti ne tik pramogaudami. Lietuvos turtingieji turi leisti savo pinigus investuodami į Lietuvos pramonę. Labai išgyvenu, kad yra kitaip. Kauno Aukštųjų Šančių „bachūrai" sakydavo: aš taip nežaidžiu. Supraskite, labai sunku atsisakyti kadaise savo „prisiklijuotų" idėjų.

Nepamiršiu, kaip išgyvenau dėl privatizacijos, dėl restitucijos. Negalima buvo taip daryti.

Niekada nepamiršiu, kaip buvo ruošiama Sąjūdžio programa, o kai Lietuva tapo nepriklausoma, tą programą išmetėme.

O Sąjūdžio programoje norėjome iš pradžių viską inventorizuoti, stipriausius žemės ūkius išlaikyti, kooperatyvus kurti.

O restituciją pradėti vėliau. Buvusiems turto savininkams išduoti turto pažymas, o vėliau atiduoti skolą savininkui ar jo palikuonims. Privatizuoti turtą ne už čekius, o už tvirtą valiutą. Kai žmogus perka turtą už valiutą, labiau tą pirkinį brangina.

Nesunaikina. Neišveža į metalo laužą. Bet atkūrus nepriklausomybę nueita kitu keliu.

- Valstybę silpnina ir dėl socialinės atskirties daugėjantys kriminalai, ir emigracija. Mūsų kasmet vis mažiau Lietuvoje lieka. Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, turime tik 2 775 810 nuolatinių gyventojų.

- Kadaise mums sakė esą vos ne didžiuotis turime, kad gražios lietuvaitės išteka už užsieniečių ir ten išvažiuoja. Atsiprašau, bet gražios, sveikos merginos yra didžiulis turtas, Tautos genofondas.

Kai iš valstybės išvažiuoja jauni žmonės, sumenksta Tautos genofondas ir tai atsilieps po dešimčių metų. Tautos genofondui jauni žmonės yra didžiulis turtas.

Lietuvos genofondas XX a. pradžioje ir viduryje buvo vienas geriausių Europoje. Tai didžiulis mūsų Tautos išskirtinumas bei turtas. O kai gimdo pagyvenę, jau neturi tiek sveikų vaikų.

O jei dar prisiklausoma LGBT idėjų iš Vakarų... Aš nesu jų priešas, bet tai grėsmė genofondui.

Oi, kai šneku su jaunimu, kuris sako: ai, baigsiu mokslus, iš Lietuvos išvažiuosiu... Sakau: vis vien kada nors į Lietuvą grįšite, sakysite „laba diena", o jums atsakys nelietuviškai. Ši vieta labai naudinga - nei žemė dreba, nei viesulų, cunamių būna.

Nebūtina žemę dirbti su tokiomis sąlygomis kaip pietuose, bet ir bėdų išskirtinių nėra, vanduo geras, kol dar nespėjo jo užteršti.

Tuščių vietų nebūna. Palaipsniui čia apsigyvens žmonės, kurių bus galbūt kiek kitokios akys, kitokia odos spalva.

Jeigu ir toliau taip elgsimės, mūsų demografija bus vis labiau tragiška, o gera vieta niekada nebūna tuščia.

Mes čia kaip Dievo užantyje, vadinasi, Dievas dar per daug ant mūsų nepyksta, nors jau yra už ką. Už netoleranciją. Už nemeilę vieni kitiems. Todėl saugokime savo vaikus, savo žemę, varnas, varles, zuikius - viską saugokime! Nes tai yra mūsų.

- Tą „mūsų" daug kas jau traktuoja kaip ne mūsų - ne valstybės, - bet valdžios. Ypač dabar, kai žmones supriešino ir Galimybių pasas, ir pandemija, skirtingi požiūriai į skiepijimąsi nuo COVID-19...

- Taip, ir tai padidino nesantaiką tarp piliečių. Padidėjo žmonių irzlumas. Žmonės nustoja klausyti valdžios ir dėl to, kad kainos kyla, pragyvenimas brangsta. Atsiranda noras priešintis valdžiai.

Dalis tų vadinamųjų antivakserių atsisako skiepytis ne todėl, kad taip įsitikinę, bet todėl, kad nesupranta, ko iš jų reikalaujama.

Nežino visos informacijos, bet pagal tikimybių teoriją geriau būti „prieš", bet gyvam, nei „ne prieš", bet mirusiam.

Mes visos informacijos apie vakcinas nežinome, niekas pasaulyje nežino, bet net ir tada, kai viskas aišku, vis vien reikia visuomenei aiškinti.

- Ar pritartumėte nuomonei, jog valstybę silpnina ir politikai, kurie aukoja vietinę ekonomiką dėl abejotinų pergalių Lietuvos užsienio politikoje?

- Čia jau trūksta žodžių. Aš nepasakysiu, kad tie žmonės, kurie dabar yra valdžioje, tokie jau blogi yra. Jie tik nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi.

Aš atsimenu, kaip mums Europos Sąjunga sakė, kad turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o aš sakiau: jei pasakysime, kad neuždarome, kas bus?

Nieko! Vis vien būtų priėmę! Ateitų ir prašytų, kad į ES stotume, nes Lietuva yra tarp Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos, elektros tiekimo grandinė būtų nutrūkusi.

Vėlgi noriu pasakyti, kad prieš sakydami „taip, taip!" kažkokiai valstybei, iš pradžių turime paskaičiuoti, kiek mums tas kainuos.

Ir sakome, kad tam tikrą procentą nuostolių, patirtų sakant kažkokiai kitai valstybei „taip", prašome mums kompensuoti.

Jei naudinga kažkam, o mums nenaudinga, reikia padaryti taip, kad nauda būtų po lygiai.

Man gaila Klaipėdos uosto, man gaila Lietuvos geležinkelių, juk Klaipėdos uostas yra langas į pasaulį, o ką mes su juo darome?

O dėl Taivano esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad dar keletas metų ir Taivanas taps Kinija, ir niekur nedings. Taivanas dabar ginčijasi su Kinija, tačiau tarp jų vis vien vyksta didžiuliai prekių mainai, o mes gauname į kuprą.

Matyt, kažkas iš šalies mums taip elgtis su Taivanu patarė. Sakė: mes jus palaikysime.

Dabar sako: mes jus palaikome. Na, ir kas?

Nesakau, kad kaimynai už Atlanto ar čia yra blogi. Ne, jie visi yra savanaudiški, o mes, Lietuva, pratinamės būti altruistiški.

O kas mums padės? Ar jiems bus naudinga padėti?

Jei kitos valstybės mums veltui dalintų pyragaičius, tada pagalvočiau, kad ten bepročiai gyvena, o aš nelaikau tų žmonių bepročiais.

Visur gyvena savanaudiškos tautos. Ne veltui Čerčilis sakė, kad Anglija turi ne amžinus draugus ar priešus, bet tik savo interesus.

Sidebar placeholder