Griūvant tiltams, abipus sienos mažėja ir lietuviškumo

Anapus sienos tebegyvena daug lietuvių, daug ten Lietuvai svarbių kultūros paveldo objektų, kuriems, kaip sako K.Donelaičio draugijos vadovas ir viešosios įstaigos Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktorius Gintaras Skamaročius, reikalinga Lietuvos valstybės parama.

Per beveik 25-erius Nemuno euroregiono gyvavimo metus pavyko daug tiltų nutiesti tarp Kaliningrado, Gardino srities, Seinų apskrities, Punsko valsčiaus.

Bet dabar šiems tiltams gresia griūtis.

Įstaiga dabar vykdo tris Europos Sąjungos remiamus projektus. Du su partneriais Lenkijoje, vieną su Karaliaučiaus srities istorijos ir meno muziejumi. Pastarasis eina į pabaigą.

Pagal šį projektą atnaujinamas K.Donelaičio muziejus Tolminkiemyje ir Kidulių dvaro svirnas Šakių rajone, parengtas virtualus turistinis maršrutas kultūros paveldo objektų Karaliaučiaus krašto rytinėje dalyje bei Marijampolės apskrityje lankymui. Projekto sąmata - per 1 mln. eurų.

- Pastangų daug, bet Šakių savivaldybė liko nepatenkinta... Kodėl?

- Todėl, kad įsijungė partinės ambicijos bei siekis gauti kuo daugiau naudos sau, - sako Nemuno euroregiono Marijampolės biuro vadovas Gintaras SKAMAROČIUS. - Šis projektas Šakiams tikrai naudingas. Gaudami 550 tūkst. eurų, jie turėjo prisidėti 10 proc.

Mes padėjome gauti 90 proc. subsidiją, o vietoj padėkos sulaukėme priekaištų. Vėliau ir pareiškimo apie pasitraukimą iš biuro dalininkų.

Priežastis ta, kad sumažinau jų užaukštintas sąmatas. Dariau viską, kad projektas gautų finansavimą. Vėliau jie suprato, kuo tai gali baigtis.

Sužlugdžius projektą, savivaldybė turėtų grąžinti avansu sumokėtus pinigus ne tik Europos Sąjungos programai ir Lietuvos valstybei, bet ir Rusijos Federacijos biudžetui. Projektą vienaip ar kitaip mes užbaigsime, bet, galimai kaip asociacija, o ne įstaiga.

- Ar Šakiai tokie vieninteliai?

- Išstoti iš įstaigos dalininkų nusprenndė ir Lazdijų savivaldybė. Šios dvi savivaldybės paragino ir kitas savivaldybes padaryti tą patį. Praėjusiais metais mes finansavimą gavome jau ne iš dešimties savivaldybių, o tik iš penkių. Vienas iš argumentų - jei Šakiams nereikia projekto, kurį vykdote, neinvestuokite pinigų ir pastangų.

Dalininkių įnašas nėra nepakeliamas. Mažesnėms savivaldybėms jis yra apie 1,5 tūkst. eurų, didžiosioms - apie 2 tūkst. eurų per metus. Užtat pinigai su kaupu sugrįžta per projektus. Ne kasmet. Dabar pagrindinė programos dalis kliuvo Šakiams, ateinančiais metais teks Kazlų Rūdai.

Kazlų Rūdoje numatyta turgavietė su įrenginiais ir komunikacijomis. Lenkijoje dirbame su Euroregiono Suvalkų biuru. Žinodami Seinų pageidavimą, ieškojome, kas analogišką projektą norėtų vykdyti Lietuvoje. Projektą galėjome pasiūlyti ir Kalvarijai, bet Kalvarija neturėjo techninio projekto.

Galiausiai ir Kazlų Rūdai reikėjo grąžinti skolą. Pagrindinė šio projekto idėja - padėti mažai savivaldybei, jos mažosioms įmonėms ir verslininkams.

Kita šio projekto mintis - ugdyti jaunimo verslumo, savarankiškumo įgūdžius, skatinti kurti darbo vietas. Neseniai pabaigėme jaunimo verslumo projektą, kuriame apmokėme 11 grupių gimnazistų ir jaunųjų verslininkų Vilkaviškyje, Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, Birštone, Alytuje, Marijampolėje. Kitapus sienos jaunimas mokėsi Suvalkų ir Augustavo krašte.

Yra viena pagrindinė detalė, ko kartais nenori girdėti savivaldybės - mes įkurti, kad bendradarbiautų pasienio regionai. Kai nėra bendradarbiavo, jokie pinigai nepadės susėsti prie bendro stalo spręsti jaunimo ugdymo, infrastruktūros, aplinkos apsaugos, gamtos klausimus.

- Turėjote ketinimų nutiesti vandens kelią Nemunu nuo Augustavo kanalo per Gardino sritį iki Birštono, Kauno. Ar ir šis projektas „nuplaukė"?

- Iš penkto bandymo gavome finansavimą Nemuno dugnui ištirti. Mes to proceso link ėjome dešimt metų. Tą galėjo įgyvendinti tik regioninė įstaiga, o ne viena kuri nors savivaldybė. Iki mūsų iniciatyvos buvo maždaug taip: čia Nemunas Druskininkų savivaldybėje, čia - Varėnos, Alytaus ar Birštono, o kiti nesikiškit.

Visiems po gabaliuką upės ir po lopinėlį kranto. Jie negalvoja, kad turistui neįdomu, koks rajonas.

Turistui reikia kranto, kur jis galėtų išlipti, pavalgyti, pernakvoti. Suderinome, kad Susisiekimo ministerija per Vandens kelių direkciją rūpinasi Nemuno dugno ištyrimu, o savivaldybės - tuo, kas yra ant kranto. Galbūt Lietuvos, Lenkijos, o gal ir Baltarusijos, verslininkai galėtų sukurti klasterį, kad ateityje būtų kam prižiūrėti tą Nemuno kelią. Jei niekas nesutrukdys, iki šių metų pabaigos turi būti ištirtas Nemuno dugnas, parengti žemėlapiai, o kitais metais prasidėtų dugno tvarkymo darbai.

- Kokius projektus apskritai yra įgyvendinęs Nemuno euroregionas?

- Per beveik 25 metus, mums mažiau ar daugiau dalyvaujant, abipus sienos įgyvendinta 200-250 projektų, iš Europos pritraukta dešimtys milijonų eurų.

Daugelį tų projektų savivaldybės galbūt jau pamiršo. Buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Lazdijų gydymo įstaigų projektai, jų vertė skaičiuojama milijonais. Įrengtos videokamerų sistemos, nutiesti šviesolaidžio tinklai Marijampolėje, įgyvendinta keletas kolegijos projektų; sutvarkytos Kazlų Rūdos geriamojo vandens filtravimo stotys, kempingai Alytaus ir Marijampolės savivaldybėse, vykdyti vietos veiklos grupių projektai.

Vienas iš didžiausių - pasienio kelių, tarp Lietuvos ir Lenkijos atstatymas po įstojimo į Šengeno zoną, projektas. Penkerius metus planavome, derinome su muitine, pasienio tarnyba. Jei tos iniciatyvos nebūtų buvę, šiandien ten būtų miško ir pievų keliai.

Pasienio savivaldybės prisidėjo savo dalimi, bet kiek reikėjo darbo. Sutinku, nuopelnais galime dalintis, bet pikta, kad padarę didžiausią darbą, esame nurašomi.

- Pasienio regionų veiklai pinigus pritraukiančios įstaigos, tokios kaip jūsų, problemų turėtų mažiau, jei tai rūpėtų valstybei?..

- Visų pirma, valstybei nerūpime ne tik mes, jai nerūpi ir turėti regionus. Kas sako, kad regionai yra, meluoja. Vyriausybė ir Seimas imituoja, kad regionas yra buvusi apskrities teritorija, bet jau seniai svarbiausi ūkiniai, finansiniai, socialiniai centrai yra Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda.

Mus bando įtikinti, kad vietose veikia kažkokios kitokios institucijos. Dabar regiono plėtros taryba turi kolegiją, kurią sudaro savivaldybių merai ir jų deleguojami atstovai. Valdymą organizuoja regiono plėtros kolegija, bet atlyginimą administracijos darbuotojams moka Vidaus reikalų ministerija.

Tokių vadinamųjų regionų Lietuvoje yra dešimt. Dešimt buvusių apskričių, kurios vienur vadinamos apskritimis, kitur - regiono plėtros tarybomis. Iš tiesų nėra nei apskrities, nei plėtros tarybos. Tokia sistema užsienio partneriams nesuprantama. Ir man, kaip piliečiui, neaišku, su kuo turėtų bendradarbiauti Balstogės-Palenkės vaivadija, Gardino, Karaliaučiaus sritys.

Nėra su kuo. Tad apie kokią regioninę politiką ir bendradarbiavimą šnekame?

Mūsų įstaiga, Nemuno euroregiono biuras, kurį ruošiamasi sužlugdyti, bus paskutinė regioninė įstaiga Marijampolėje. Bandau aiškinti savivaldybėms, kad jos žlugdo ne tik mus, projektų rengimo įstaigą, o ir struktūrą, kuri sukurta bendradarbiauti su kitos valstybės pasienio regionais.

Tarpregioninis bendradarbiavimas yra visame pasaulyje. Sostinės toli, o rajonai yra šalia, veikia geografinis, tautinis faktoriai.

- Jei rūpėtų valstybei, gal rūpėtų ir savivaldybėms?

- 2016 m. į valdžią atėjo „valstiečiai". Kalbėjome, kad Gardino ir Karaliaučiaus kraštuose reikia kurti lietuviškas mokyklas, kultūros centrus. Taip, kaip yra Seinuose. Siūliau švietimo ir kultūros projektus, nes tai yra pagrindinės valstybių pasienio regionų jungtys.

Su bendraminčiais pasiekėme, kad Seimo Švietimo ir Kultūros reikalų komitetai sudarytų bendrą darbo grupę, kuri teiktų siūlymus, kaip tie klausimai turėtų būti sprendžiami.

Darbo grupė buvo sukurta, ir tiek. 2020 metų pabaigoje, Kristijono Donelaičio draugija, Nemuno euroregiono biuras, Vidūno draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Vilnijos draugija, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenė įteikė deklaraciją prezidentui, Seimo pirmininkui, Vyriausybei, kad šis klausimas būtų sprendžiamas.

Gavau iš prezidentūros, Seimo padėkas už rūpestį ir pažadą, kad mūsų prašymas bus perduotas tiems patiems Seimo - Švietimo ir Kultūros reikalų - komitetams...

Atrodo, valstybei nesiseka suprasti, kas jai svarbu. Jei nesupranta, tada klausimas, kokią mes turime valstybę? Visų laikmečių valdančiųjų problema yra biurokratinis aparatas, nekompetencija, tinginystė ir pinigai.

- Taip mūsų valstybė dažnai pamiršta anapus sienos gyvenančius lietuvius. Ką prarandame?

- Reikia būti kvailam, kad nesuprastum, jei nėra ryšių su kitapus gyvenančiais lietuviais, mažėja lietuviškumo, mūsų kaimynai pradeda važinėti ilsėtis į kitos šalies poilsio namus, mūsų žmonės pradeda pirkti kitos šalies prekes.

Karaliaučius apsipirkti jau važiuoja į Lenkiją, vaikus poilsiauti rečiau siunčia į Palangą, daugiau į Lenkiją.

Nebūtinai dėl to, kad pigiau. Lenkijoje yra sienos perėjimo punktai, dalijamos nacionalinės vizos.

O su tokiu savo požiūriu mes prarandame ne tik draugus, partnerius, bet ir pinigus. Vien dėlto to, kad turime daug nesąžiningų, nekompetentingų valdininkų ir pareigūnų.