Iš gamtos vaikystės sodų

(1)

Kada dar dar galima kalbėti apie vaikus, jei ne vasarą - čia turiu omenyje gamtos vaikus, kurie yra be galo mylimi, bet jau gimdami atsineša labai didelę atsakomybę ir misiją - jiems reikia būti tikrais savo rūšies atstovais ir užtikrinti jos populiacijos klestėjimą.

Galėtume pagalvoti, kad tai ištrauka iš kokio nors gamtos manifesto, nes misija iš tikro labai svarbi, sakytum - didinga. Tačiau tokio manifesto nėra, ir rašyto akto, dokumento - taip pat. Tačiau yra įgimta tradicija, kuria neabejojama. Arba - kurios nevalia pažeisti, nes toks aktas reikštų, visų pirma, savo paties sunaikinimą, o po to - nors mažos populiacijos dalies ištrynimą nuo žemės paviršiaus.

Skeptikai gal pasakytų taip: jeigu čia kalbate apie uodus ir erkes - prašau, tegul jie trina save ir daugiau niekada nepasirodo. Juos galima nuraminti iš karto: to niekada nebus! Bent jau natūraliai neatsiras faktorių, galinčių kaip nors paveikti šiuos nuo seno mūsų gamtoje esančius gyvius.

Antra vertus, „tuščia vieta", atsiradusi po jų netekties, taptų visos ekologinės grandinės griūties ar bent jau sutrikimo stimulu.

Kodėl jūs nenorite, kad prie ausies taip melodingai zyztų uodai? Jie tą daro tik skrisdami, o štai nutūpę... nutūpusios patelės savo straubliuku praduria mūsų odą ir siurbia kraują. Nemanykite - jos rizikuoja, nes bet kas jas gali sutraiškyti vienu savo galūnių ar uodegos (tą puikiai daro karvė ar arklys) švystelėjimu.

Kam uodienėms kraujas? Jo reikia, kad galėtų subrandinti kiaušinėlius. Taigi - tokia yra jų rūpesčio palikuonimis kaina.

Kalbant apie uodus, turime žinoti, kad gamtoje visos jų vystymosi stadijos medžiojamos, gaudomos, taigi - kaskart dalis jų sunaudojama ir negali išgyventi iki savo brandos ir kiaušinėlių dėjimo.

Uodų reikia visiems - juos ore gaudo laumžirgiai ir kiti plėšrūs vabzdžiai, jais vaikus šeria daugelis smulkių paukščių. O vakare ir naktį uodauti pasileidžia šikšnosparniai - kiekvienas individas jų sunaudoja bent tūkstantį.

Jei suskaičiuosite, kiek per vasarą bus tokių naktų ir kiek skraidys šikšnosparnių, gausite sunkiai aprėpiamus skaičius.

Žvėrims, kurių psichika yra aukščiausia, būdingi pakankamai tobuli bendravimo būdai. Tai gal žvėrys savo vaikus myli taip, kad jiems leidžia viską?

Sakysim - kvailioti, nekreipti dėmesio į esamas elgsenos normas...

Jūs turbūt suprantate, kad toks tėvų požiūris būtų ne kas kita, kaip kenkimas savo vaikams - taip jie neišmoktų labai reikalingų medžioklės, maisto suradimo, slėpimosi, išgyvenimo būdų.

Visi jaunikliai mylimi tikrai ne akla meile. Jie šildomi, glaudžiami prie savęs, maitinami. Tačiau sustoję prie šaltos upelio tėkmės ir nedrįstantys bristi ar plaukti per ją, padrąsinami nutolstančios motinos vaizdo.

Arba jos stumtelėjimo snukiu, letena... Kitais atvejais tėvai moko savo vaikus ištvermės, drąsos - čia nelauk užuojautos, jei esi bailys ir silpnas; tau dera būti stipriam ir drąsiam!

Kodėl šiandien tiek daug kalbame apie gamtos vaikus? Taigi vasaros pradžia, vaikų metas. Jie visokie, daugelis jų ilgai būna nepanašūs į savo tėvus. Tačiau gamta jiems liepia būti tikrais savo rūšies atstovais.

Koks mokslas pasakys, kaip buvo sukurtas šis tobulas pasaulis su pačia tobuliausia vaikų mokymo sistema?

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder